Bronei Vildžiūnaitei

21

Vilnius, 1941.XII.20

Leidimą gavau… Šiandien vakare išvažiuoju. Už viską dėkoju tik Tau, ypač dabar.
Aš tikiu, Tu sėdi jau namuos, arba kur nors pas Daną Kriukelytę. Šįryt trupučiuką pašalo, aplinkui dangus pilkai melsvas, o Vilnius toks tylus turbūt, kad Tavęs nėra. Einu gatvėmis ir žinau, kad niekur Tavęs nebesusitiksiu.
Tau tegu neatrodo, jog aš esu sentimentalus. Ne, niekados! Niekados aš nesu sentimentalus, ką rašau, yra tikra ir išgyventa, niekur nėra išpūsta.
Jaučiuosi truputį pavargęs. Kai rūpinausi leidimu, visai negalvojau apie namus. Dabar, kai rengiuos namo, mano akyse iškilo namai, laukai ir visa tai, kas sudaro mane. Aš esu juk išaugęs kaime ir tikrai žinau, ką reiškia žmogui kaimas, gamta, jos kiekviena kalva, upeliukas, medis, takas, tolumoje bažnyčios bokštai. Šitie visi dalykai yra mano sudedamosios dalys, yra mano aš, visa kita yra tik pridėtiniai dalykai.
Manau, kad būdamas namuose parašysiu šeštą ir keletą kitų eilėraščių. Aš džiaugiuos, kad Tavęs nebus. Man bus skaudu, aš tai jausiu kiekvieną momentą ir tas vers mane kalbėtis pačiam su savim: t.y. rašyti. Šiuo atžvilgiu aš baisus realistas, aš išnaudoju savo skausmą ir iš jo gaminu tai, ką nė iš ko kito nepagaminsi. Tavo artumas daro mane patenkintą, laimingą, aš kažkaip nebesistengiu, nes atrodo visa jau turiu.
Aš taip buvau su Tavim supratęs, kad iš karto pajutau, kad Tavęs nėra. Žinoma, Tu gal šito taip realiai nepajusi.
Nebūk per daug gudri ir apskaičiuojanti. Gudrumas nėra geriausias dalykas: kai tik užeis noras, tuoj ir rašyk man, o nelauk, kad aš pirmas Tave laiškais apipilčiau. Tačiau jeigu niekada neateis noras rašyti, tai visai geriau nerašyk. Nėra jokio reikalo jausti pareigą į laišką atsakyti laišku. Jeigu iš vidaus niekas neverčia - tuščias popierio gadinimas. Žinok, kai aš nenorėsiu rašyti, tai ir nerašysiu. Jeigu nejausiu malonumo Tau rašydamas, tai nė vieno laiško iš manęs nesulauksi.
Dabar oficialiai: Gerai praleisk šventes, per daug nenusigerk kur nors, nepersišok, o būdama linksma linkėk man pasikankinti paties savo labui. Be kančios, tiesiog fizinės, aš neparašau pusantros eilutės. Kūryba man - sunkiausias katorgos gyvenimas. Tai kas gražu, yra mano sielvarto atžymėta.

Vytautas

P. S. Tiesa, Danai linkėjimų! Aš jai jaučiu didelį draugiškumą!

22

Šarnelė, I941.XII.29

Jau lygiai savaitė, kaip aš išvažiavau iš Vilniaus, t.y. kaip grįžau iš Vilniaus, išvažiavau šeštadienio vakare ir pirmadienį apie pirmą valandą buvau namuose. Kelionė neįkyrėjo. Iš Vilniaus atvažiavome 12 valandą, išvažiavome 330 val., 10 valandą buvome Šiauliuose, iš čia link Mažeikių išvykome pirmą valandą, Mažeikiuose buvome 3-čią. Nuėjau pas kunigą Znotiną (mano draugo brolį), bet šis patarė eiti namo (42 klm!). Aš velniškai supykau. Buvau jau para kaip nevalgęs ir nemiegojęs. Šis davė man alaus bonką ir obuolių. Išėjau. Parodė kelią ir pats su reikalais nuskubėjo miestan. Buvo jau pavakarys ir temo, iš vakarų pūtė bjaurus, drėgnas ir velniškai smarkus vėjas, o aš į vakarus ėjau - tiesiog prieš vėją. Iki Sedos 30 klm! Ir žinai, per kiek aš tą nuotolį nusiyriau? Per pusketvirtos valandos, nes 7 valandą vakaro (sekmadienį) buvau Sedoje. Beveik bėgte bėgau (beveik po devynis kilometrus per valandą); niekas nė žingsnio nepavežė. Buvau sumanęs tą patį vakarą parspausti į namus (iš Sedos iki namų tik 12 kilometrų). Bet buvo toks bjaurus oras, kelias purvinas, velniškas vėjas, o aš taip pavargęs, kad nebebūčiau nuėjęs ne penkių kilometrų. Vos vos parsivilkau iki Sedos klebonijos. Ten, žinojau, gyvena mano buvęs kapelionas. Sugalvojau pas jį apsinakvoti. Taip ir padariau. Žinoma, tas mane (vos neapsiverkė iš džiaugsmo mane pamatęs) maloniai priėmė (pusvalandį bučiavo, o kai paleido iš glėbio, aš taip ir nuvirtau kėdėn iš nuovargio).
Gerai išmiegojęs, pirmadienio rytą, apie 9-tą valandą ištraukiau link namų. Buvo tas pats vėjas ir tas pats bjaurus kelias, bet tas manęs nė kiek negąsdino, nes bebuvo likę tik 12 kilometrų. Iki namų! Visi važiavo į turgų ir velniškai nutaškė mane. Tyčia pro šalį lėkdavo kuo greičiau, kad tik man daugiau purvo užtikštų. Važiavo ten du jauni tokie tipeliai: berniokas ir mergaitė, ir pamatę, jog mane aptėškė, ėmė juoktis. Tada aš su sauja pasėmiau purvo ir drėbiau stačiai į žlibes. Susiraukė, bet nieko nesakė, o toks senukas, važiuodamas iš paskos, pridūrė: “Douts doutam” (lietuviškai: duotas duotam!).
Apie vienuoliktą buvau namuos. Nustebo pamatę mane. Taip ir baigėsi mano kelionė.
Dovanok, kad aš visokius niekus rašinėju.
Šiaip užėjo kažkoks glumas, tai ir parašiau, nors Tau mano kelionės visai neįdomu.
Jau visa savaitė, kaip sėdžiu namuose. Turiu šiltą kambarį, sėdžiu vienas, niekas netrukdo. Per dieną kambary saulė, vakare žaros, naktį - mėnuo. Laukuose truputį sniego ir šalta. Tolumos mėlynos. Baisiai gera dabar laukuos: tylu, kažkaip gera vaikščioti šiltai apsirengus, atradęs zuikio - kiškio pėdas, einu jomis, kol nusibosta. Einu nesvarbu kur, be tikslo, be krypties, einu pats su savim kalbėdamas arba ką nors sapnuodamas. Einu, sekiau kiškio pėdomis, nors neskalinu - t.y. neloju ir kiškių nebaidau ir nesivaikau. Štai tikrosios ekskursijos: vienam tyliais ir gražiais laukais (mano tėviškė tikrai, nemeluotai, objektyviai graži, tą turėtų kiekvienas pripažinti: ežerai, pelkės, kalnai, miškai) eiti ten, kur akys veda. Visokius miestiečių pasivaikščiojimus už miesto aš laikau niekam vertais, stačiai niekinu. Gamton galima išleisti tik jos žinovus ir tokius, kurie ją tikrai myli.
Pas mane jau buvo atpūtęs Paulius, turėjau malonumo klausytis jo svaičiojimų (prisipažinsiu, jis tik sugadina mano apetitą savo kalbomis). Atbėgo toks su polėkiu, kalbėjo daug, kiek supratau, rodos, apie ekskursiją gamton, kuri esanti dieviška. Norįs pasivažinėti su manim rogėmis, tik laukiąs, kad pasnigtų. Dar, ko gera, reikės iškęsti ir tą kančią.
Naujiems Metams žadėjo atnešti nukalęs žiedą. Į Vilnių atvažiuosiu jau susižiedavęs su, su… Paulium ir jo srove, srove, kuri gali truputį po savim pašlapinti. Nieko nepadarysi, kartais reikia susižieduoti, juk neišgyvensi visą amžių senbernio pozicijose. Na, tiek to.
O žinai, būtų gera pavažinėti rogėmis. Eiti vienam tai geriausia, bet važiuoti geriau dviem. Yra kas, jeigu pasitaiko proga, išversti ir vėl atkelti. O šiaip važiuoti vienam, ypač pasivažinėti, nėra tiek malonu. Aš baisiai norėčiau su Tavim pasukti šiaurės link rogėmis, privažiuoti Šates, keistą ir įdomų miestelį, toliau užsukti į Salantus, į Valančiaus tėviškę (aš Valančių labai gerbiu!), į mano Senolės gimtinę, norėčiau kartu su Tavim aplankyti tas gimines, iš kur kilo mano senolė, norėčiau pakalbėti su tais šiauriečiais, kurie yra tylūs ir rimti, aukšto ūgio ir tvirti, kaip ir jų žemė, kurią jie su nuostabiu atsidavimu myli.
Kai Tu gausi šitą laišką, jau bus turbūt Nauji Metai, o gal ir po Naujų. Tu turbūt kur nors linksminies, triukšmauji taip, jog apie mane prisiminti nėra nė progos. Žinoma, aš visai suprantu ir neturiu nieko prieš. Jeigu Tau linksma, tai ir man gerai. Kad man būtų linksma, man visai nereikia žmonių, užtenka savęs ir savų minčių.
Atvirai prisipažinsiu, jau buvau parašęs Tau porą laiškų, bet tokių niekam tikusių, jog turėjau suplėšyti. Šiaip aš niekada neplėšau, bet šiuo kartu reikėjo plėšyti, nes visai buvo pro šalį nurašyta. Man tai baisiai sunku rašyti laiškus, nemoku, ir gana.
Aš pastebėjau, jog laiškus rašyti ne kiekvienas sugeba. Pav., aš skaičiau Tavo laišką (žinoma, ne man rašytą) ir pamačiau, jog Tu tikrai puikiai rašai, tiesiog klasiškai. Aš Tau pavydžiu. Kiekvienam pavydžiu, jeigu kas gali ką nors geriau už mane.
Tik Tu jau niekam mano laiškų neskaityk. O tai atvažiuos Kriukelytė Vilniun ir ims cituoti. Menkas malonumas Tau ir man. Aš tikiu, jog Tu turėsi kantrybės ir neišjuoksi manęs.
Dabar kai ką rašinėju, bet nesiseka. Gal ir išeis kas nors, tik vis blogiau, negu aš galvojau. Toks jau mano likimas.

Vytautas

23

1942.III.7, Vilnius

Broniuk,

Tu labai nustebsi, kad aš rašau. Žinoma, Tau atrodys, jog šis laiškas nereikalingas: išvažiavau tik kelioms dienoms ir štai, jau neiškentė. Bet Tu nesupyk!
Aš tik grįžau iš stoties ir tuoj Tau rašau. Nežinau pats kodėl, bet noriu kažką rašyti, kažką papasakoti.
Jau mes beveik metai kaip draugaujame, o aš vis dar nebūdavau iki pat slapčiausių širdies kampelių atviras, nes kažko bijodavau, kad Tu nepasijuoktum, kad nepasirodyčiau Tau per kvailas ar panašiai. Tu mane laikai ypatingu žmogumi, galvodavau aš, jeigu aš viską sakysiu, Tau pasirodysiu esąs juokingas, kažkoks menkas, paprastas žmogelis.
Tačiau paskutinėmis dienomis aš daug pasakiau Tau visokių smulkmenų, juokingų dalykų (apie Juozą ir pan.), ir Tu mane išvadinai kvailiuku. Nežinau kodėl, aš vis dėlto išdrįsau viską pasakyti.
O kaip būtų gera, jeigu aš priprasčiau Tau viską pasisakyti, viską viską, su įvairiausiais minties atspalviais, iki smulkmenų, ir Tu nesijuoktum iš manęs.
Šįvakar man užėjo kažkoks noras būti tokiam atviram, nuogai atviram, atviram iki paskutinės raidės. Ir aš tikiu, Tu už tai nesupyksi.
Šįvakar Tu mane apkaltinai, kad aš Tave myliu tik vidutiniškai. Galbūt gal nė tiek nemyliu, aš neturiu mato savo meilei pamatuoti, bet pasakysiu, myliu tiek, kiek aš moku ir galiu, ir nežinau, ar aš dar labiau sugebėčiau. Tačiau grįždamas galvojau: pasimelsiu, kad dar labiau mylėčiau, ir pats staiga išsigandau: tada aš būsiu visiškas ligonis. Ir dabar nežinau kas bedaryti: ar melstis, ar ne.
Tu sakei, jog aš kartais galvoju, jog be reikalo Tave myliu, atsieit gailiuosi Tave mylįs. Niekada! Ir jeigu aš gailėčiausi, tai kartu ir nebemylėčiau. Atvirkščiai, aš galvoju kartais, ar aš nenusidedu, jeigu Tave taip labai myliu. Dabar aš visą laiką galvoju apie Tave ir nieko nebelieka pagalvoti apie mokslo, meno ar kitokius dalykus. Rodos, lyg aš skriaudžiu pats save, savo kūrybą. Rodos, jeigu Tu nebūtum mano galvoj, aš vien tik galvočiau apie poeziją, aš save vis kankinčiau, t.y. rašyčiau ir pats save kankindamas gyvenčiau. O dabar aš būnu kartais tik patenkintas, jog tik sau švilpauju ir daugiau nieko. Many iškyla kažkoks konfliktas: ar kartais pats būdamas laimingas aš nenusidedu savo pašaukimui? Ar mano gyvenimo tikslas nėra savęs kankinimas, savo kraujo lašinimas ir iš to gimstanti kūryba? Aš dažnai pagalvoju, jog visi didieji genijai buvo baisiai nelaimingi! O aš: aš laimingiausias pasauly žmogus: pats myliu ir esu mylimas (ar Tu sugalvoji ką nors pasauly puikesnio, laimingesnio). Todėl aš kartais dirbtinu būdu norėdavau sukelti tarp mūsų barnius ir po to didelėj kančioj gyventi. Bet aš to nepanešdavau ir jaučiu, jog nepanešiu. Todėl dabar galvoju, jog ir neverta taip daryti. Ar aš šiemet neparašiau eilėraščių, ar jie daug blogesni už ankstyvesniuosius? Argi many dėlto silpnėja gabumai ir noras rašyti? Atrodo, ne. O dėl to, kad aš per daug apie Tave galvoju, o mažai apie ką nors kitą, aš manau šitaip: ateis diena, mes gyvensime kartu, aš jausiu, jog Tu nebe mano svečias, bet mano žmogus, gyvenantis amžinai su manim, aš visados jausiu Tave šalia savęs, kažkaip apie Tave negalvosiu (ir visados savy turėsiu), galvosiu tik apie tai, kas yra reikalinga išsimokslinimui ir kūrybai.
Aš būčiau labai laimingas, jeigu Tu susirastum kambarį mieste ir apsigyventum. viena. Tada aš visą laiką prabūčiau arba pas Tave, arba Tu pas mane, ir aš tada laisvai skaityčiau, dirbčiau ir būčiau toks laimingas, žinodamas, jog Tu šalia manęs. O jeigu Tu kartais dar prieitum, paimtum knygą ir padėtumei į šalį, paskui užspaustumei mano akis ir pabučiuotum, tai aš manyčiau, jog esu vienintelis tikrai laimingas žmogus, kuris bet kada gyveno.
O dabar aš jaučiu, jog, kai Tu ateini pas mane, tai dar vis esi mano svetys, kuriuo reikia kiek įmanoma daugiau pasidžiaugti, žinoma, tiesioginiam mano darbui tada nebelieka nieko.
Tada aš Tau papasakočiau visa: ką galvoju apie kokį nors klausimą, ką mąstau, ką įsivaizduoju, kaip apie save ir Tave galvoju, žodžiu, tai kas būtų mano sąmonėj, tas būtų ir Tau žinoma. Ar Tu tada tebevadintum mane kvailiuku? Tu būtum tada veidrodis, kur aš amžinai save matyčiau. Tada aš būčiau toks atviras, toks, koks esu pats sau.
Tu sakai, jog aš galbūt ką nors įsimylėsiu vietoj Tavęs. Nesąmonė. Bent man taip atrodo. Tai, kad man kada nors kas nors akimirkai negalėtų patikti, aš neužginčysiu, nes aš ateities dar negyvenau ir apie ją pasakyti nieko negaliu. Bet kad aš nieko nemylėsiu, tą pasakyti galiu. Jeigu kada man kas nors patiktų (neduok Dieve!), tai dar nereiškia, kad aš turėčiau ir įsimylėti. Patikti ir įsimylėti yra visai kitas reikalas. Aš ateity bet kokį patikimą užgniaušiu dar pačioj pradžioj. Man iš karto niekas ypatingai nepatinka, tik per ilgesnį laiką aš išsiskiriu, kas gražesnis, ir panašiai. Momentui gali kas nors patikti, bet jeigu to patinkamo žmogaus ilgiau nematyti, tai tas praeis visai lengvai. Ir kai praeis (žinoma, jeigu tai kada atsitiks), aš Tau pasakysiu, į ką aš buvau įsižiūrėjęs. Dabar man niekas nepatinka. O dabar štai ta eilė, kuri man praeity patiko (sakau su didžiausiu atvirumu):
trečioj klasėj - Laiminga Beržanskaitė (kas tai lyg “mylėt” buvau pradėjęs), penktoj klasėj Lėna Jučinskaitė, šeštoj Lionė Daumantaitė (įsivaizduok!), septintoj Lialia Milvydaitė. Tai gimnazijos laikai. Universitete: Monika (nustebai!), Birutė Vaičiūnaitė (gal ne taip pavardė), Matulaitienė (niekada to nepagalvojai). O tų, kurias Tu visada taip mėgai išskaičiuoti: Laima, Gražina ar ten kitos, man visai nepatiko. Nė per nago juodymą. Gal dar truputį patiko Danguolė, bet labai nedaug. Ir padarysiu patį didžiausią prisipažinimą: Tu man niekados nepatikai (patikimas man reiškią tą patį, kas, sakysime, kokios statulos patikimas), atvažiavęs Vilniun (rudenį) aš pajutau, jog Tu man svetimiausias žmogus pasauly, bent tuo, kad tarp Tavęs ir manęs yra kažkokia bedugnė, po Kalėdų aš jaučiau, jog mano ir Tavo likimas neišvengiamai surištas, dabar aš jaučiu, jog mes vienas kitam taip skirti, kaip žmogui yra skirta mirtis. Ir aš niekada nepajutau, kad Tu man patinki. Ot myliu, ir baigta! Tik kartais Tu mane kažkuo sukreti iki pagrindų. Pav., kai Tu kartais ką nors prisiminus pasakoji, kada Tu manęs ko nors labai prašai arba, sakysim, šiandien: kada tu manęs siekei pabučiuoti. Tada Tavo veide kažkas sušvinta, sušvinta tai, ką aš vadinu Geist=dvasia=genie=tobulybė. Bet lygiai taip pat mane nukrečia koks nors meno veikalas, kokia didelė mintis.
Patikti, man atrodo, gali kas nors tik tada, kada tą dalyką lygini su kitais, kitas mergaites aš lyginu vieną su kita. Tavęs nė su kuria nors nesu palyginęs. Nė nepagalvoju apie tai. Kažkokioj plotmėj Tu stovi, tik ne toj pačioj.
Todėl, kad Tu būtum man patikus, negalėčiau pasakyti, nebent tai, kad aš kartais didžiuojuosi Tavimi: kada Tu atsistoji salia kitų mergaičių, aš matau, kad Tu esi kažkokia išdidesnė, rimtesnė, aristokratiškesnė, ir aš tada Tavęs baisiai visiems pavydžiu ir bijau, kad Tu nepagalvotum: Tokia aš galiu vertingesniems už Tave patikti. Prisimink iš VII … ir aukštos, šviesiaplaukės jų mergaitės.., kai aš rašiau, tai aš Tave mačiau visose šitose mergaitėse, o žodžiuose… Ir jų gražuolės moterys… savo senelę. Ir aš turiu prisipažinti: jog užtenka, kai aš ištariu (taip banaliai ir ne naujai)… Ir aukštos, šviesiaplaukės jų mergaitės, kaip visų akyse atsistoja tikrai nuostabiai gražios mergaitės. Ir ne tik gražios, bet kažkuo pranašesnės už visas esamas. Mano talentas ir yra tame: jog kai ištariu pirmuosius žodžius, susikuria keista nuotaika, na žinoma, tada kiekvienas žodis tampa vaizdus, labai vaizdus. Tu pati sakai: aš viską matau! Taigi kiti toj mano VII vizijoj matys nuostabiai gražias mergaites, o aš mačiau rašydamas ir tebematau skaitydamas - Tave.
Kaip Dievas mato, visas mano entuziazmas rašyti, ryškumas dingo, aš jau noriu miego, todėl ir neberašau, nes, ko gero, toliau tik parašyčiau, o ne pasakyčiau tai, kas manyje yra.
Atmink sekmadienį! Broniuk, parvažiuok!

Vytautas

24

Šarnelė, I942.V.22

Mano vasaros atostogos jau pradėtos. Šiandien parvykau į namus ir iš čia rašau pirmą laišką.
Parkeliavau gana puikiai. Trečiadienį apie septintą valandą vakaro buvau jau Telšiuose. Čia pernakvojau pas savo pusseserę - aną dvarininko dukterį, apie kurią aš Tau kalbėjau. Jų dvarą pernai atėmė rusai, tėvą išvežė Sibiran; po to motina su dviem dukterim persikėlė gyventi į miestų, į savo buvusius namus: čia jos nemokamai gavo du mažus kambarius ir virtuvę. Jos dabar gana paprastai gyvena. O kadaise gyveno labai šauniai.
Ketvirtadienį aš nusikrausčiau pas Kelpšą. Negali suprasti, kaip jis mane pamatęs apsidžiaugė. Čia, Telšiuose, ką tik buvo pasibaigusi registracija, ir Kelpšos nepaėmė. Pasirodo, jis visai sveikas, žuvo tik jo vienas mažesniųjų broliukų. Jis laukuose rado granatą, ėmė ją krapštinėti, ir ši sprogdama jį užmušė.
Pas Kelpšą išbuvau visą ketvirtadienį. Tai buvo be galo graži diena, ir aš pajutau tikrąjį pavasarį ir pamačiau tikrąjį savos žemės veidą. Mėlynuos rūkuos išnykstančios kalvos ir monotoniška vėversiukų daina giliai įsirėžė mano atmintin. Vakare mes išsivirėm pupelių kavos, užsipylėm grietinėlės ir išsėdėjom beplepėdami iki pusę pirmos. Rytą, septintą valandą, pasikinkėm arklį, susidėjom čemodanus ir išvykom į Šarnelę. Ir štai aš namuos.
Ši diena taip pat nebloga. Aš visai gerai jaučiuos. Kelpša jau išvyko į namus. Aš sėdžiu savo kambary, klausau radijušo ir rašau Tau laišką.
(Tiesa, kad neužmirščiau: gumos nei Šiauliuos, nei Telšiuos, nei Alsėdžiuos negavau. Jeigu kada pasisektų gauti, tai atsiųsčiau.)
Iš Kelpšos atsivežiau nemaža knygų: skaitysiu. O aš turėsiu daug, daug laiko! Poryt Sekminės, nėra kur vykt ir nėra kas veikt, aš be galo gerai jaučiuos; visa vasara prieš mane, bet aš negaliu apie ją kartu ir pagalvoti: ta gražioji vasara praeis vienatvėj, ir visą laiką aš nematysiu Tavęs. Aš dabar taip prie Tavęs buvau prisirišęs ir taip visada jaučiau Tavo artumą, kad dabar lyg sunkus akmuo suspaudžia ir suslegia mane, jei aš pagalvoju apie atsiskyrimo laiką.
Todėl Tu rašyk man, dažnai rašyk ir rašyk apie viską, visas smulkmenas, kurias Tu ten patirsi, tada aš jausiuos arčiau Tavęs, taip aš dalyvausiu Tavo gyvenime. Nežinau, ką aš pagalvočiau, jeigu Tu nerašytum man laiškų dėl to, kad reikia prirašyti savo adresą. Jeigu pagaliau nenorėsi rašyti savo pavardės, tai parašyk kokią išgalvotą, nes juk tie laiškai eis pas mane, o ne pas Tave. O pagaliau, jeigu Tau gėda parašyti man laišką, tai geriau visai nerašyk. Be to, kai rašysi, nelauk būtinai dviejų mano laiškų, kad galėtum parašyti vieną. Rašyk, kai prisiminsi mane ir norėsi šį tą pasisakyti. Iš to aš žinosiu, kiek aš Tau reikalingas. Jeigu neturėsi noro, tai nerašyk. Svarbiausia rašyk nuoširdžiai. Aš taip pat darysiu: visada be dviveidiškų pasakymų ir minčių. Aš būsiu baisiai atviras, teisingas ir nuoširdus.
Broniuk, nenutolk nuo manęs! Jeigu aš rudenį atvažiavęs pajusiu, jog Tu tolsti nuo manęs, man bus be galo sunku. Nežinau, ar aš galiu to iš Tavęs reikalauti, bet norėčiau, kad Tu būtum visada ir visa mano. Dalintis Tavimi su kuo nors negalėsiu. Tu esi baisiai į mane panaši. Taigi, ar Tu galėtum mane su kuo nors pasidalinti? Aš žinau, yra sunku girdėti Tau šiuos mano nuolat kartojamus žodžius, tačiau aš negaliu susilaikyti jų nepakartojęs.
Šias kelias dienas aš gerai praleidau. Nauji įspūdžiai ir nauji žmonės kažkaip užtušavo Tavo prisiminimą, ir aš vis stengiaus kuo mažiau apie Tave galvoti. Bet Tu esi įaugus manin, ir aš visada jaučiu, nieko negalvodamas, Tavo nebuvimą. Kiekvienas džiaugsmas visada šešėliuotas, kiekviena akimirka visada nepilna, kiekviena diena ne tokia graži be Tavęs. Ir aš jaučiu, dabar likęs vienas aš su kiekviena diena vis labiau pasiilgsiu Tavęs. Nežinau, kaip aš tai panešiu! Tau atrodo, jog aš labai sentimentalus. Bet netikėk: sentimentalus nebuvau ir nebūsiu, o Tavęs vis dėlto nei vienos dienos negalėsiu pamiršti. Koks tolimas ir koks tolimas šis ruduo!
Šiąnakt paryčiu man pasirodė, jog Tu priėjai prie manęs. Aš suvirpėjau ir pašokau apsižvalgyti, ar tikrai Tu kambary esi. Ir kažkaip buvo be galo skaudu, kai susivokiau kur esąs.
Aš nežinau, kada Tu gausi šį laišką. Namiškiai sako, jog laiškas Vilniun eina apie 10-tį dienų. Gal ateis greičiau? Bet paskui laiškas ateis Tau kas savaitę arba dažniau, nes aš įmesiu vis naujus. Ir Tu, Broniuk, nepatingėk, parašyk, nieko geresnio aš nesugalvočiau Tavo vietoj mano džiaugsmui.
Kituos laiškuos aš bandysiu parašyti, kaip įsigyvenau naujoj vietoj, ką galvoju, ką rašinėju. Manau, jog šią vasarą parašysiu ką nors. Truputį blogiau, kai namuos kartu gyvens ir brolis. Jis tik trukdys mane. Nieko neveikia: miega, valgo, važinėja į aplinkinius miestus, ūžia su draugais, o mamai maža tepadeda. Bet kad jis manęs netrukdytų, aš išeisiu į laukus, į miškus; ten skaitysiu, galvosiu ir rašysiu.
Šią vasarą manau palikti vėl jautrus kaip drebanti styga. Vakarais iki pusiaunakčio klausysiu muzikos, dabar aš jos taip pasiilgęs. O muzika jautrumui kelti yra viena iš geriausių priemonių. Pavojinga tik tai, kad, beforsuodamas jautrumą, aš vis labiau imsiu pasiilgt Tavęs ir nežinia iki ko prieisiu.
Tiesa, jeigu man ateitų Vilniun kokie laiškai, siųsk man. Be to, man parašyk, ar ketvirtadienį Pranutė buvo radiofone, ar skaitė mano eilėraštį? Aš pats apie tai visai nieko nežinau.

25

1942.V.23

Šiandieną visą dieną miegojau laukuos. Skaičiau, galvojau, dabar vėl sėdžiu prie radijušo. Atrodo, taip praslinks visa vasara. Čia bus visai ramu, tiktai mane baugina brolio elgesys. Jis nieko neveikia, uliavoja su draugais, skriaudžia namiškius. Vakar jis parsivežė alaus, degtinės ir per visą naktį girtuokliavo. Aš griežtai atsisakiau, jis užpyko. Mes esame lyg karo stovyje. Aš žinau, jis bus visada toks, todėl nemaža man trukdys. O aš tačiau norėčiau visiškos vienatvės.
Tiesa, Tu, Broniuk, pasiklausinėk Vilniuje, ar yra dar kostiumams medžiagų. Atrodo, aš čia gausiu leidimą. Jeigu Tu sutiktum, aš atsiųsčiau pinigų ir leidimą, o Tavo skoniu aš visiškai pasitikiu. Kai rašysi, parašyk, ką Tu šiuo reikalu galvoji.
Dabar yra pats pavakarys, ir aš einu vėl į laukus. Nežinau dėl ko, bet esu truputį piktas ir susierzinęs, nes aš negaliu pagalvoti, jog aš Tavęs ilgai, ilgai nematysiu.
Broniuk, Tu dovanok man už visus metus, kada buvome kartu. Aš buvau pasidaręs įtarus ir pavydus, todėl Tau prišnekėjau nemalonių dalykų. Pasistengsiu kitais metais toks nebūti. Tu jauskis visiškai laisva, jeigu Tave kas nors traukia, eik, visiškai nesivaržydama manęs. Vienintelis dalykas, kuris turi saugoti mūsų tamprią draugystę, tebus meilė. Tačiau aš kartu norėčiau, kad būtum atvira: jeigu imsi mane mažiau mylėti, atvirai pranešk man. Aš žinau: vasara gal atitolins Tave nuo manęs ir Tu tapsi artimesnė kitiems, tačiau, jei taip įvyktų, neslėpdama pranešk man. Aš apie bet kokias savo metamorfozes tuoj pat Tau rašysiu.

26

1942.V.24

Šiandien Sekminės! Nuostabiai graži diena. Aš su sesute atėjau Kalvarijon. (Tiesa, kai rašysi, niekada nepamiršk parašyti Žem-Kalvarija, nes kitaip nusiųs Suvalkų Kalvarijon.) Dabar, tikiuos, Tu Kaune.
O kaip kvepia laukai ir medžiai. Visur nuostabiai tylu, šviesu, tolimos erdvės virpa šiltoje šviesoje, ir man kažkaip lengva, gera. Einu ir, rods, sapnuoju. Sapnuoju apie vasarą, saulę ir gėles, ir kažkokia lengva šiluma supa mano sapnus.
Ir Tau daug saulės, šviesos ir tylaus, virpančio džiaugsmo.

Vytautas
27

Šarnelė, 1942.V.26

Ėmiau mokytis lotynų kalbos, kiekvieną dieną išeinu po du paragrafus. Rudenį aš Tau parodysiu savo sugebėjimus, galbūt galėsiu ir egzaminą išlaikyti. Be to, kai atsiųsi graikų kalbos sąsiuvinį, varysiu toliau ir graikų kalbą. Jeigu sąsiuvinių dar nebūtum pasiuntus, tai kartu įdėk ir muzikos vadovėlį.
Visokie planai sukasi galvoje. Baigęs rašyti vizijas, pradėsiu naujus darbus. Sumaniau eilėraščiais aprašyti visą žmogaus gyvenimą, nuo vaikystės iki grabo lentos, nuo kasdieniškų reikalų iki intymiausių sielos virpėjimų, sumaniau eilėraščiais išsakyti mokslo ir filosofijos teorijas. Pamatysim, į ką tai bus panašu. Be to, rūpinuos ir “Mirštančiuoju žmogum”, atrodo, jog aš dar jį atidėsiu ir rašysiu tik vėliau, nors fragmentus manau dar šią vasarą parašyti. Tai bus labai ilgas dalykas, mažiausia kokios poros šimtų posmelių. Jeigu tas pasisektų, vizijos tebūtų gėdingas prisiminimas.
(Tiesa, aš norėjau pasiklausti, ar Tau kartais neprikibo mano liga. Jeigu taip, greit rašyk man, aš Tau atsiųsiu vaistų. Nes aš radau jų pas mamą, ir ji mane jau nugydė. Šiaip, ji sako, tie spuogeliai yra bjaurūs, jie vis plečias ir velnioniškai niežti. Taigi pranešk man!)
Dovanok man, jei aš rašau vis skirtingu rašalu. Matai, čia visai neturiu rašalo. Jeigu nugriebiu iš broliukų, tai gerai.
Dėl vis pikto parašyk man, kaip eina reikalai Vilniuje. Ar iš Muziejaus dar neišbėgo Pranė, Umbrasas? Jeigu jie tebėra, perduok gerų dienų. Be to, ir Juozui. Žinai, man net nesmagu daros, kai aš prisimenu Juozą. Juk aš gerokai apsijuokinau. Aš lygiai toks pat kaip ir visi žmonės, nes aš pavydžiu. Žinoma, pavydėti galiu ir aš, bet negražu nesusivaldyti. Ir be to, aš daug kartų buvau pavydus, ir nejaučiu, kad galėčiau būti kitokesnis. Oi kaip tas kvaila?! Žinoma, čia buvo viena priežastis. Pirmiau aš tikėjau tavo absoliutiniu ištikimumu. Tas ištikimumas nereiškė man, kad Tu turi nė su kuo nesusitikti, nė su kuo nepasikalbėti. Bet tai reiškė, kad Tu mane tiek vertini ir niekuomet manęs neišduosi. Bet tai pasirodė esanti nereali svajonė. Ir ta svajonė žlugo, kai Tu nuėjai į operą. Čia svarbiausia ne tai, kad Tu nuėjai, kad su kitu berniuku, bet kad Tu nepasisakei ir mane prigaudinėjai. Žinoma, Tu manei, jei aš nesužinosiu, tai man ir širdies neskaudės. Bet vis dėlto, Tu mane apgavai, Tu nuo manęs kažką nuslėpei, Tu pasislėpei nuo manęs, ir aš pajutau, kad Tu gali mane išduoti, gali būti man svetima. Ir nuo tada mano širdyje kažkas trūko. Aš ėmiau abejoti net Tavo meile (iki to nuėjau).
Ir paskui Tu pati atsimeni, koks aš pasidariau akylus, kaip aš ėmiau sekti visus Tavo žingsnius, aš stengiaus vis žiūrėt, ar Tavo kalba nėra dviprasmiška. Tada iškilo ir mano pavydas, nes pavydas tekilsta tada, kai griūna pasitikėjimas. Nuo to laiko aš nebetikiu Tavo absoliutiniu ištikimumu, nors prieš tai kūnu ir krauju tikėjau. (Aš pats, deja, turiu savo nenaudai prisipažinti, kad Tau iki šiol buvau ne tik veiksmais, bet ir mintyse ištikimas.)
Šiandien, žinoma, aš, sėdėdamas čia kaime, ir atsitraukęs nuo kasdienybės ir visokio žmogų įaudrinančio triukšmo, suprantu viską ir liūdnai teigiu: absoliutinio ištikimumo nėra ir jo negali būti. Ir to iš žmogaus negalima reikalauti, ypač iš mergaitės. Ir kai pagalvoju apie ateitį, man atrodo, jog ateis diena, kada mes taip stipriai nebemylėsime vienas kito, ar neateis į galvą kuriam dar skaudžiau išduoti savo draugą. Aš net dabar kai kada Tavyje mačiau ūpą, nuotaiką, šešėlį, prieštaraujantį mūsų bendrumui. Tada Tavyje iškildavo bendras mergaitėms kurtizaniškumas ir Tu įsigeisdavai nors sekundei paragauti svetimos meilės, svetimos avantiūros, ir tau patikdavo svetimi, glostantys žvilgsniai. Ir kaip liūdna jausti, kad tai visai negali eiti priekaištu, nes tai mergaitės esmės dalis, tai mergaitės privalumas, ir kartais net jos žavumas.
Tačiau aš daug greičiau priprasiu prie to, kai tu sakysi: tas ir tas man truputį patinka, to aš noriu, taip ir taip pagalvojau, negu prie Tavo tam tikro (nors ir labai menko) nuslėpimo.
Absoliutaus ištikimumo nėra ir jo nėra ko reikalauti. Geriau absoliutus atvirumas ir supratimas. Aš sutinku būti Tau absoliučiai atviras, jeigu Tu sutiksi būti taip pat absoliučiai atvira. Apsispręsk! Neprižadėk per daug lengvai. Tai per daug sunkus dalykas, kad galėtum nepagalvojus pasižadėti.
Aš dabar visada rašau ir rašysiu (nors tas turėtų didžiausių pasekmių) Tau taip kaip galvoju: nė nepagalvodamas ką nors nuslėpti.
Tu kartais gal stebies, kodėl aš taip daug reikalauju. Kitiems užtenka daug mažiau, ir jie jaučiasi laimingi. Tiesa, yra tokių. Bet aš nesu toks. Aš noriu visko arba nieko. Bet ko nors visko. Aš iš visur noriu nuostabiai daug. Bet aš pats taip pat stengiuos atiduoti viską. Taigi aš noriu Tavo absoliutaus draugiškumo ir atvirumo (ne ištikimumo!).

28

1942.V.27

Vis dėlto kaime gerai gyventi. Miegi, valgai, vaikštai po laukus ir nieko neveiki. Iki šiol dar nė piršto nepajudinau ir nemanau pajudinti. Nebent kada iš pasileidimo ar iš pramogos padirbėsiu. Užtat esu nuostabiai vienas. Aš tik dabar įsižiūrėjau, kas yra vienkiemis. Per dieną vaikštai po laukus ir nieko nesutinki.
Visą dieną išbuvau laukuose, miegojau padirvėj, pabudau visas apsvaigęs ir nuo saulės nukepusia nugara. Dabar vos pasijudinti begaliu. Netikėjau, kad staigus nudegimas tiek skaudėtų, atrodai lyg nuluptas. Pabudęs vaikščiojau pelkynuose ir prisirankiojau įvairiausių gėlių. Parnešiau ir sudėjau į astronomijos vadovėlį. Tegu sau kalbasi žvaigždės su gėlėmis: nes juk jos visos žydi: vienos aukštai, kitos čia, žemėje.
Aš jaučiu, kaip širdyje kažkas auga, plečiasi: plečiasi mano vienišumas (mama sako, jog aš esu vienuolis, ji pyksta, kam aš tiek daug skaitau ir dirbu), plečiasi ir stiprėja įvairios mintys, ir aš imu svaigti nuo jų sunkumo, o širdis apsvaigusi nuo laukų, vėjų, kvepiančių kalvų ir vakarais garuojančių balų. Ir man kažkaip neįprastai gera, ir aš jaučiu turįs kažką daryti, ir mano siela kažko belaukdama virpa. Ji taip pamažėl auga ir auga…
Šįvakar turbūt lis. Aš ilgai gulėjau paežy ir žiurėjau į dangų. Jo viduriu rinkosi mažučiai, garbanoti debesys. Aš kažkur esu juos matęs, rodos, kada tai pajūry. Ir man todėl prisiminė jūra ir vasara, ir ašen kažko baisiai išsiilgau.

29

1942.V.30

Šiandien sužinojau, jog mažas būdamas sirgau raupais. Senelė laikydavo rankas, kad aš nesudraskyčiau sau veido. Tačiau žymių yra dar likę. Vietomis mano veidas yra rauplėtas. Ar Tu to nepastebėjai?
Pačiame gražiausiame ir toli aplinkui aukščiausiame kalne aš įsitaisiau stebėjimo punktą. Aš jin įlipu keletą kartų per dieną ir žvalgausi po apylinkes. Nepaprastai toli matosi tomis saulėtomis ir šiltomis dienomis.
Jau žydi trešnės (Nežinau, ar Tau pažįstamas toks medis?), bet obelys dar nežydi.
Miške aš įsitaisiau skaityklą. Atsivilkau mokyklinį suolą miškan, į gražią aikštelę, visai netoliese to didžiojo kalno ir ten skaitau arba mokausi. Tik per daug karsta būna.
Nuo pat ryto lyja. Aš sėdžiu kambaryje, skaitau; kitą savaitę imsiu rašyti Vizijoms pabaigą. Beje, nekantriai laukiu Tavo laiško, kurio nesitikiu greitai sulaukti. Kažin ar Tu šiandien jau būsi gavus mano pirmąjį laišką? Parašyk man, kad jį gavai!

30

1942.V.31

Aš ilgai abejojau, ar Tau pasisakyti tai, ar ne. Bet aš pasižadėjau būti visiškai atviras, todėl ir prisipažįstu. Grįžęs į namus aš, kažin ko spiriamas, savo dienoraštin parašiau visokias savo abejones ir prisipažinimus ir tai pavadinau “išpažintim”. Kai rašiau, aš tikėjau, jog Tu šito niekada neskaitysi, todėl rašiau, kas tik man galvon beatėjo. Bet dabar, rudenį, aš žinau, Tu jo paprašysi. Ir aš dėlto dabar į tai, ką parašiau, net pažvelgti bijau.
Tu parašyk man, kas dedasi Vilniuje: kokios nuotaikos, koks gyvenimas, kaip gyveni? Aš čia gyvenu ir nieko apie pasaulį nežinau. Gyvenu lyg laukinis koks ar atsiskyrėlis: apie išorinį pasaulį nieko nežinau. Todėl Tu nepyk, jei rašau tik apie save. Apie kitus aš nieko nežinau.

Vytautas

31

Šarnelė, 1942.V.31

Šiandien aš buvau pašte ir įmečiau Tau laišką. Aš tikėjausi, jog gausiu ir iš Tavęs, nes jau beveik dvi savaitės, kaip tupiu namuose. Aš galvojau: po savaitės Tu parašei, ir aš gausiu antros savaitės gale pirmą Tavo laišką. Aš Tavo laiško baisiai laukiau, bet šiandien jo dar negavau.
Ir išėjus iš pašto man pasidarė taip liūdna, taip skaudu. Ir aš pirmą kartą pajutau, kaip nepaprastai Tave myliu. Aš niekad netikėjau, jog taip Tavęs pasiilgsiu. Po pamaldų aš tuoj išėjau į namus, ir einant aš jaučiau kažkokį dusinamą skausmą, o akis temdė pirmos tikrosios ašaros.
Kai išvydau vėl savo laukus, man pasidarė truputį lengviau. Tėviškė lyg mylimoji valandėlei, rodos, nuramino mane. Aš greit iš namų išėjau pasivaikščioti, atėjau čia, į skaityklą, ir ėmiau rašyti Tau laišką Bet dabar aš vėl nieko nebematau… Dar tepraėjo tik dvi savaitės, o man jau atrodo amžiai. Ir kai aš pagalvoju, jog dar 4-5 mėnesiai prieš akis, man muša kraujas galvon. Jeigu Tu nesipriešinsi, kitais metais tiek ilgai namuose nebūsiu.
O Tu gal, Broniuk, lauki, kol gausi du mano laiškus ir tada parašysi man vieną? O gal Tu manai, kad mūsų draugystė tik sutartis? Jei sukalbėjom, jog Tu į mano du laiškus atsakysi vienu, tai Tu to ir laikysies? Praeis gal dvi savaitės, kol Tu gausi pirmąjį mano laišką, po trijų savaičių antrąjį ir tada parašysi man. Jau bus praėjęs mėnuo, kol aš gausiu Tavo laišką. Jei Tu laikysies, Broniuk, taisyklių, tai visai geriau nerašyk; jei Tu rašysi iš reikalo, bet ne iš noro, tai suplėšyk ir numesk. O aš savo norą sutramdysiu ir Tavęs nebevarginsiu, - neberašysiu.
Tai kodėl Tu, praėjus savaitei po mano išvažiavimo, neparašei, o būtinai lauki dviejų mano laiškų? Tu, žinok, gyveni draugių ir draugų būry, gyveni mieste, kur galima šen ten nueiti ir išsiblaškyti, tai Tau nebaisu, Tu nejauti mano nebuvimo. Bet ką veikti man, turinčiam čia vien savo mintis, kuriose sukies Tu ir Tu, ir Tu?..
___________

Si fractus illabatur orbis, impavidum ferient minae = Jei palaužtas sugriūtų pasaulis, drąsųjį pagimdytų griuvėsiai.
Atspėk, kodėl patiko man tas posakis? Ką jis man reiškia. Vėliau aš apie jį Tau parašysiu, o dabar Tu įspėk.
Perduok geras dienas Juozui ir Pauliui, Monikai, Pranei ir Juzei. Ir kitiems. Beje, Čipkui! Terašo man, aš jam parašyčiau, bet nežinau adreso.

32

1942.VI.2

Sveikinu Tave! Ir žinai dėl ko? Prisiminiau, jog Tu laimėjai prieš mane. Mylėti ir to neparodyti ištisus dvejus metus… tai jau praneša mano fantaziją, ir aš manau, jog Tu čia truputį perdedi. O jei tai yra tikrą teisybė, tai lenkiu prieš Tave savo galvą. Tokios valios ir kantrybės aš nesu matęs. Aš esu kantrus ir labai užsispyręs, bet daugiausia galėčiau ištverti porą mėnesių. Bet kantrieji visada laimi, tik vėliau nusivilia savo laimėjimu. Pamato, kad neverta buvo bandyti savo kantrybę. Ar ne taip?

33

1942.VI.3

Kažkokia keista nuotaika. Ir ji manęs nepalieka visą laiką. Vakarais ilgai ilgai negaliu užmigti, ir aš pasidarau jautrus kaip styga, ir atrodo, aš galėčiau visa eilėraščiais išreikšti. Rytais mokaus lotynų. Bet rytais galvoju blaiviau ir šalčiau, tačiau ta pati nuotaika, nors atvėsusi, supa mane. Atrodai, lyg būtum guma, kažkas tempia ir tempia. Ir popiet aš išeinu ir einu, einu, einu… kažkokio ilgesio ir pilnybės blaškomas. O aplinkui viskas tvinsta spalvomis, kuriose vyrauja įvairiausių atšešėlių žalia spalva. Ir ji tokia gyva ir sultinga, ir man žemė pasirodo tokia vaisinga ir pilna gyvybės, lyg prasivėręs šaltinis. Vilniaus gamta graži, bet joje mažiau pastebėsi pertekliaus ir gyvybingumo.
Je suis seul comme le Roi. Ir taip vienas per visas dienas. Įsivaizduok, jog Tave ištrėmė kažkas į nežinomą salą. Ten yra vietinių gyventojų, bet Tu su jais nesusišneki, be to, jie dažniausiai miega. Ir ką Tu veiktum toj bežadėj ir kaitrioj tyloj. Aš tikiu, Tu eitum ir eitum, kažką liūdnai mąstydama, ir kartais Tavo akyse suspindėtų dvi niekam nežinomos ašaros.

34

1942.VI.5

Lygiai prieš 21-rius metus viena nelaiminga motina pagimdė Tavo nelaimei nelaimingąjį. Įspėk, kas tas, ir atsakymą atsiųsk man.
Aš ką tik grįžau iš kelionės. Šįryt aš iškeliavau pas vieną iš savo draugų. Tai vienas iš tų dviejų, kurie mane buvo nutarę globoti ir saugoti. Aš jį radau namuose. Pasirodo, visą metą išbuvęs kaimo mokytoju ir prieš kelias dienas sugrįžęs į namus atostogom. Jis ėmė man pasakoti, kaip gyvenęs, kaip praleidęs laiką, kokias patyręs meilės istorijas. Prisiminėm gimnazijos draugus. Visi suaugo ir “sumodernėjo”. Švenčiausios mūsų klasės mergaitės virtę labai blatnomis, tiesiog reikią saugotis, kad neprarastum vainikėlį. Aš pastebėjau, jog mano draugas irgi už mane truputį modernesnis, ir kažkaip keista, keista.
Man rodos, jog neseniai bombardavo Vilnių. Tu spruk iš to Vilniaus kur nors į kaimą, o kitaip Tu ten pražūsi. Argi taip svarbu ta tarnyba? Nebijok, rudenį gausi kitą, nes mergaitei, manau, niekada nebus per daug sunku. Be to, per daug neišdyk, elkis taip, tarsi aš matyčiau.

35

1942.VI.6

Šiandien vos paeinu. Mat vakar prisibraidžiojau po pelkes, suvaikščiojau apie dvidešimtį kilometrų, tai šiandien ir nebepaeinu. Ėmiau kažin kodėl kosėti.
Esu vienas pats namuose. Visi kiti laukuose. O diena nepaprastai graži, nors vėjuota. Dangus mėlynas, kaip Tavo suknelė, kurią Tu vilkėjai paskutinį sekmadienį prieš man išvažiuojant. Ir balti, mažučiai debesys plaukia vis tolyn ir tolyn. Aš sėdžiu prie lango, ir vasara metasi į akis: visur taip daug gyvybės. Sode žydi obelys, vyšnios ir kriaušės. Sakos supasi palangėje. Kažkokia šventadieniška tyla viešpatauja namuose. Kiekviename kambaryje dideli saulės langai grindyse. Ir aš kažką prisimenu, mąstau, šypsau nežinia kam, ir vėl sėdžiu tylus. Aš galvoju apie Tave, kada mes kur ėjome, kaip Tu atrodei, ir, rodos, matau Tavo veidą pusiau nusviestą saulės, pusiau šešėlyje. Aš norėčiau tikėti, jog Tu esi kur nors netoli, bet neįstengiu. Aš žinau, jog Tu toli toli. Ir man valandomis taip sunku šitą šviesią vasarą. Aš dabar pavydžiu visiems tiems, kurie šnekasi, juokauja, pereina per gatvę su Tavimi. Jie nežino, kaip tai yra daug.

Non omnis moriar, multaque pars mei vitabit Llbitinam (laidotuves). Atsiųsk Horacijaus “Paminklą”, jeigu kur nors rasi.

36

1942.VI.7

Kažkada rašiau, jog sumaniau kažką rašyti. Vakar jau galutinai išryškėjo ką. Bet tai baisus ir milžiniškas darbas, kuris atims kokių 30 darbo metų. Jei tą ištesėčiau, būčiau nepralenktas pasaulyje patvarumu, siekiančio iki idiotiškumo. Labai sunku nusakyti, kas tai bus, bet jame bus surašyta visa žmogaus istorija nuo Adomo iki Tavęs, atseit viskas.
Bet Tu niekam neprasitark nė puse žodžio. Niekam aš apie jį nesakysiu, kol bent dalies neparašysiu. Tiesa, Vizijų dar nebaigiau, bet, kai pagysiu, imsiuos tuoj darbo. Reikia nusikratyti. Tik Tu kartais nepamanyk, jog aš rimtai sergu, visai ne, menkai pavaikščioju, bet nieko. Galva truputį skauda. Bet aš tikiu, poryt jau galėsiu vaikščioti kaip ir seniau.
Kažkaip baisiai vienas esu. Sėdžiu kambary, žvalgaus pro langą. Lauke nuostabiai gražu. O aplink visur tyluma, jog net spengia ausyse. Žmonių, su kuriais galėčiau pasikalbėti, visai nėra. Bet ne tik čia, bet ir kitur nėra, išskyrus vieną Tave. Ir aš dėlto baisiai bijau, kad neprarasčiau Tavęs.

Vytautas

37

Šarnelė, 1942.VII.12

Gavau Tavo laišką, todėl rašau. “Vizijų” dar nebaigiau - keik ar nekeik. Tiesa, “Pabaigą” jau turiu, tačiau kai ką noriu joje pakeisti. Kai tik jausiuos užbaigęs, tuoj pasiųsiu Tau, tik nurodyk adresą. Vietoj jos siunčiu tris eilėraščius. Pažvelk į juos:

ŠEŠĖLIS

Aš sėdžiu vienas vakarop ties ežeru,
Perdien suspėjęs ir pavargt, ir nusivilti,
Ir nejudrus seku, kaip vėjas netolies mažom bangom
Skalauja gelsvą kranto smiltį.

Aš nieko nemąstau, tik šiaip sau tyliai
Niūniuoju kažkada išmoktų dainą.
Aplinkui visiškai ramu. Girdėtis vieškeliu
Kažkas iš kaimo grįždamas pareina.

Ir žingsniai vis kaskart artėja
Pro ežerą prabėgančiu keliu baltuoju.
Staiga matau: kaip puola ant vandens tamsus šešėlis
Ir kaip tolyn bangom siūbuoja.

Aš pagalvoju: mano štai gyvenimas
Praeina lyg šešėlis…
Ir vėl ramiai stebiu, kaip irsta plaunamas
Purus pakrančių smėlis.

Eilėraštis dar nėra išbaigtas, tačiau architektonika ir pati mintis ir toliau paliks ta pati. Viskas turėtų būti telkiama į žodžius: “Praeina lyg šešėlis”. Šiaip kiti posmeliai nebūtų reikalingi, jei jie neiškeltų tų žodžių. Tačiau aš nežinau, kaip man tas pasisekė.
Kitas eilėraštis paremtas vien idėja, sutelkta paskutiniame posmelyje.

KARALIUS

Gyveno kartą nelaimingas, vienišas karalius,
Turėjo jis didingus, neįspėjamus planus,
Bet patarėjus ir ministerius
Labai mažus.

Parėmęs rankom galvą, mąstė tas karalius
Ir buvo liūdnas, nekalbus.
Nerado jis šaly aristokratų,
Kurie kalbėtų jam protingus ir švelnius žodžius.

Ir lyg naktis sutemo nelaimingojo karaliaus veidas,
Kada prieš mirtį jį aplankė išsigimėlis sūnus.
Jis matė, kaip to bukapročio rankoje
Didinga ir graži imperija sugniuš.

Ir pirmą kartą nuo širdies pakilo sunkios ašaros…
Tačiau, kad neužlietų jos skruostus,
Užgniaužė skausmą, metų metais tvinusį,
Ir mirė šaltas, išdidus.

Trečias eilėraštis paremtas paskirų sakinių taiklumu. Man pačiam jis labiausiai patinka, ir aš jį dažnai sau padeklamuoju (atleisk už nekuklumą!).

AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus.
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas laisvas ir platus
Kalbėjo apie didžią gražią sielą,
Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius.

Nes tu sakei: “per žemę mes praeinam
Tik vienąsyk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į dainą,
Tas nesutirps mirty”.

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje.

Štai ir viskas, ką aš parašiau! Tiesa, parašiau prozoje “Apie žmogaus mizeriją”, tačiau tai per ilgas dalykas, ir jo laiškan nesugrūsi. Jei Tu labai norėtum, galėčiau pasiųsti.
Kad mažai rašau, nebark manęs. Vis dėlto, šią vasarą aš daug parašysiu. Tie trys eilėraščiai parašyti savaitės bėgyje. “Apie žmogaus mizerijų” aš parašiau per porą valandų. Kartais aš jaučiu savyje tiek jėgos, jog galėčiau pakeisti žemės veidą. Tik gaila, ji neilgai tesilaiko. Po to ateina vėl nepajėgumo momentai.
Kaip ten bebūtų: liepos mėnesį aš padarysiu šienapjūties mėnesiu. Baigsiu “Vizijas”, vėliau parašysiu “Simfoniją Nr. 1″ ir šiaip eilėraščių plunksnos išmiklinimui, kad rudenį galėčiau rašyti apie paskutinį žmogų.
Iki šiol maža rašiau, nes daug dirbau. Per vieną mėnesį baigiau lotynų kalbos kursą. Šalia to pervariau visokią mokslo literatūrą: astronomijos, fizikos ir kitų egzaktinių mokslų veikalus. Tai vienintelis mano džiaugsmas.
Šiaip gyvenu gerai. Dabartiniu momentu esu pasiekęs bene šviesiausią tašką, kurį bet kada esu patyręs. Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, - tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos! Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingu. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų. Vizijų “Pabaiga” apie tai ir kalba. Tu gerai įsižiūrėk į tą minties pynę, kuri, lyg požeminis grybo raizginys, yra sujungus visus paskirus posmus.
Šiomis dienomis aš kartą galutinai supratau, kad reikia būti visiškai grynu ir švariu, norint turėti tikrąjį pažinimą. Kitaip, kad ir galingas protas, jis neprasimuš ligi paslapties. Todėl aš visiškai nustojau gerti, nesvarbu kas ten bebūtų: degtinė, vynas ar alus. Žinoma, rūkyti aš nė nepamėginsiu. Atsikratyt stengiuos nelabai didžių minčių: keršto, neapykantos ir šiaip visokių tuščių fantazijų, kurios dažnai plauko mūsų tuščiose galvose. Aš stengiuos užmirst, nors ir juokais pasakytų, nešvarių žodžių kombinacijas. Aš norėčiau visiškai atsiplėšt nuo nešvarios žemės ir gyvent pasauly, sukurtam “iš grynosios išminties”, ir į viską žvelgt nuo tų mėlynųjų kalvų, kurios, nors žeidžia kojas, bet neteršia žaizdų, - su atlaidumu žemyn.
Tu rašai, jog tarp mūsų yra kažkas vienas. Taigi yra ir bus, nors Tu kartais ir stengies save įtikinti, jog to nėra, nors tu kartais nori tą vieną sugriauti. Iš Vilniaus man pranešinėja įvairiausių gandų. Žinoma aš jais netikiu, bet vis dėlto kažkas yra, kažką Tu turi prieš mane, nes vis “varai savo geometrijų”, kurios aš nepažįstu.
Nuo šiol mūsų draugystę aš perduodu į Tavo rankas. Daryk Tu su ja ką nori. Savo pažadų Tau aš nepamiršau ir nepamiršiu. Aš jų laikysiuos, nes jie yra mano ištarti. Tačiau jokio įsipareigojimo iš Tavo pusės aš nereikalauju.
Tai paskutiniai griežti žodžiai, kuriuos aš Tau ištariu. Kaskart Tu regėsi mano “geras akis” dar skaidresnėmis ir Tau palankesnėmis, kol jos kartą sušvis amžinatvės skaidrumu. Tačiau nenorėk, kad jau šiandien jos būtų tobulos. Tame kelyje, kuriame aš senai plėšaus, kiekvienas žingsnis pirmyn yra sunkus.
Tu rašai, jog kažkada Tu mane matei “stiprų ir galingą”. Šiandien aš toks Tau nebeatrodau. O tai atsitiko todėl, kad pripratai. Tačiau aš neklaidingai jaučiu, jog tą vaiką, kuris anuomet kalbėjo, šiandien aš įsidėčiau į kišenę. Žinoma aš tada buvau švaresnis, bet juk galima tapti švariu dar ir šiandien.
O gal Tu nori nuo manęs atsitraukti ir visą laiką tik iš tolo stebėti, kad vėl manyje susilietų į vieną: draugas ir žmogus? Jei tai yra ne kaprizas, o Tavo didaus troškimo padarinys, tai rašyk, išeitį rasime.
Visi tie abejojimai ir klausimai, kuriuos Tu savo puikiame laiške surašei, yra mano kasdieninė duona. Tačiau aš noriu, jais maitindamasis, išaugt tvirtas ir nepalaužiamas. Pasaulis yra vaizdas, gal geriau šešėlis, mestas į lūžinėjančias formas. Jis praeina. Tačiau reikia tenkintis tuo, ką turime. Prieš keletą dienų aš parašiau tokį eilėraštį, kuris dėl savo formos silpnumo negali eiti rodomųjų skaičiun. Vienas posmas skamba šitaip:

Aš nežinau, kodėl šiandien toks pavargimas
Sukaustė protą ir jausmus…
Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose,
Pasauli, man prasmingas ir gražus.

Todėl mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir ką aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia.
Tačiau aš norėčiau, norėčiau visiems nusviesti kelius. Aš norėčiau, kad kas nors mane lyg degantį ugnies kamuolį išspjautų dangaus gelmėn. Ir aš tada šviesčiau virš jūsų galvų per visas dienas lyg nepasiekiama saulė.

Vytautas

38

Šarnelė, 1942.VII.26

Aš tave dabar myliu labiau, negu bet kada, ir, nors Tu mane visai pamirštum, iš manęs pasijuoktum, seniai kitą mylėtum, kaskart aš Tave mylėsiu labiau ir labiau…
Šiandien gavau Tavo laišką, tuoj pat ir rašau, nes negaliu nerašyti. Juk dabar aš savo laiką, savo gyvenimo ritmą matuoju Tavo žodžiais, kurie taip šykščiai man nubyra Tavo laiškuose.
Tu rašai: „… bet vis tiek tuščia, klaikiai tuščia”. O jei Tu žinotum, ką aš neatiduočiau, kad galėčiau iš Tavęs pirkti tokius paprastus žodžius kaip va šitie: “Ir jau man nebėra taip tuščia ir taip klaiku”.
Jei aš galėčiau Tavo skausmą paimti sau, aš jį su mielu noru paimčiau, net jei jį paimant kas dešimteriopai padidintų.
Tu jau esi kaime, turi viską. Labiausiai Tave myli motina. Žinoma aš to nė nenoriu neigti. Bet ji myli Tave kaip motina, o aš myliu kaip aš. Ir man Tavęs pavaduoti niekas negali: nei motina, nei brolis, nei sesutė, nei poezija, nei mokslas, nei visa kita. Tavo vieton aš neturiu ko įsprausti. Ji, be Tavęs, liks visada tuščia.
Kitų žmonių meilė man Tavęs ne tik nepavaduoja, bet įrodo, kaip aš reikalingas Tavęs. Liepsnos vandeniu neužpilsi, ją tik išplėsi.
Man ilgesys yra daugiau nei vasariškų gėlių laukas, jis man yra nuolatinis priminimas, jog aš esu nepilnas, sužeistas, paliktas.
Aš Tau nesu nei draugas, nei artimas, nei dievai žino kas. Aš esu egoistas, bet aš esu kartu ir tikrai mylįs. Tu čia pamelavai, kad nėra tikrai mylinčių. Aš! Galbūt aš nemoku to pareikšti, parodyti ryškiai, bet kur Tu prasidedi, mano egoizmas baigias. Tu esi ta, kuri sunaikinai mano egoizmą ir (kokie nežinomi Dievo keliai!)… mane padarei pilnesniu, gilesniu, didesniu, nes aš pasidariau, kas Aš buvau ir kas Tu esi. Ir pirmą kartą aš pasijutau esąs žmogus, išėjęs iš savo egoistinio aš ir staiga pasidaręs visuma.
Tu rašai apie Juozą. Taip, jis man draugas. Bet draugas neįeis į kitą draugą, jis nebus manimi. Aš tą žinau ir to iš draugo nereikalauju, nes to prie geriausių norų padaryti neįmanoma.
Jis manęs užklausė, parašęs apie Vilniuje skleidžiamus gandus, kokie yra mūsų santykiai, ir aš jam atsakiau (žodis į žodį turbūt neatitiks):
“Aš jai parašiau keletą laiškų, bet mano geriausias draugas į tai atsakė abejingumu ir tylėjimu. Iš karto š pasišiaušiau. Bet dabar vėl ramiai galvoju. Tik jaučiu, kad kažkas tarp mūsų yra sudaužyta šukėmis. Tačiau aš tų šukių nerinksiu”.
Pirma aš galvojau, kad mano ir Tavo vienumas yra suskaldytas, bet aš klydau. Ten buvo sudaužytas mano egoizmas ir tuščias savęs vertinimas. Šiandien jau yra taip, kad aš to egoizmo šukes išmečiau laukan, o mano ir Tavo vienumas paliko nepaliestas ir dar tvirtesnis negu anksčiau.
(Žinoma, Broniuk, Tu neįsižeisk, kad aš vartoju tokius žodžius: mano ir Tavo vienumas. Taip, tarp manęs ir Tavęs yra tas vienumas, ir aš jo niekada neatsisakysiu, bet visomis savo galiomis jį plėsiu ir skleisiu savo širdyje. Bet juk tai nereiškia, kad jis (vienumas) būtų grįžtamasis. Tavo pačios valia, kad toks pat vienumas būtų tarp Tavęs ir manęs.)
Draugo Tu, žinoma, “nepakeisi”, nes jis bus visada šalia manęs, o Tu esi, jau gal visai nenorint, manyje. Draugas eis ir nueis, kitoje vietoje ir kitu laiku atsiras kitas, o Tavęs aš iš savęs niekada nebeišlaisvinsiu, nes aš pats tapsiu laisvas Tavyje. Su Tavim aš jaučiuos surištas nelygstamais ryšiais, kurie man duoti ne juos atmegzti, bet sutvirtinti. Ir koks paradoksas, tie ryšiai mane padarė laisvesniu, nes aš pasidariau tobulesnis Tavimi, nors tas tobulumas pirktas didele kančia: mane sekioja tas nuolatinis ne! ne, tavimi Ji nepasidarė laisvesnė, todėl nori tave pamesti. Aš jaučiuos sakąs Tau nuolat kartojamą Taip? o Tu man atsakai: Ne! O, kad tas Ne! būtų tik nesusipratimo pagimdytas.
Šiandien aš myliu daugiau Tave ir mažiau save, nes aš dabar žinau: save aš visada surasiu, o Tavęs netekti greit galiu. O Tau užkariaut mano ginklai silpni:
Aš menkas poetėlis, rašinėjąs eiles, negražus, niūrus ne tik pasižiūrėti, bet ir pakalbėti. Aš, be to, niekam nežinomas, ir gal negreit būsiu žinomas, tačiau manyje visada degė toji ugnis, kuri kartais ir mano išorėj nušvisdavo: aš degiau nerimu, vedančiu į pažinimo gelmes, ir klydinėjau aplinkui. Tačiau nerami širdis, padarius paskutinį žygį, pateko į tą kelią, iš kurio aš jau nebeišeisiu. Ir aš gyvenimui tariau Taip! Visuotinysis Taip! Tas karžygių žodis! Ir todėl šiandien aš jau be baimės tariu: “Ir jau po kojom dunda vieškelis, vedąs ligi didžiųjų aukštumų”. Mano naktis finita est! Pro begalinį skausmą kažin kas šviesėja. O toj šviesoj Tu mano pirmas spindulys. Todėl dėkingumas mano Tau yra tikras, nuoširdus ir nesibaigiantis. Kad ir kažin kokiu tamsiu debesiu Tu man grūmotum per visą amžių, aš Tavyje pažinsiu ne tamsųjį debesį, bet pirmąjį mano tikrosios aušros spindulį.
Tu rašai: “Bet aš išdidi. Ir niekad neprašysiu”.
Tu neprašysi, Broniuk, aš žinau. Tu išdidi! Bet aš prašysiu, visko iš Tavęs prasysiu, prašysiu su džiaugsmu ir net su viltimi. Mylintieji visada yra bepročiai, bet jie yra nepavaduojami, nes jie myli.
O prašysiu štai ko: Parašyk man laišką netingėk. Kada nors pavakariu, ramiai atsisėdus, pasilsėjus. Ir ką parašysi, tas bus man gera. Aš Tavo paprasčiausiuose žodžiuose matau begalinę minčių platybę ir sau begalinį turinį.
Ir kito dalyko prašysiu… Tu rašai: “Jeigu žinočiau, kad ten gausiu tarnybą, turbūt nė kiek negalvočiau”. Tokie, rodos, nekalti žodžiai, o jie man sukelia nerimo ir nevilties. Kai Tu galutinai spręsi šitą klausimą, mesk ir mano didelį, nors gal nereikšmingą, prašymą ant svarstyklių lėkštės, kuri sveria Vilniaus pusėn. Jeigu aš, atvykęs Vilniun, Tavęs nerasiu, man šitas miestas atrodys tuščias ir nelaimingas. Turbūt Tu esi kas nors labai daug, jei sugebi jį viena padaryt gyvą ir įdomų?
Gal paskaitę tuos žodžius juoktųs visi, gal tu pati juoksies, bet jie ir Tu būsit neteisingi. Ką aš padarysiu, jeigu jie nemato. Tu esi daugiau, negu bet kada Tau galėjo prisisapnuoti, ir štai aš pamačiau, kas Tu esi.
Žinai, aš sugalvojau juokingą planą. Jeigu nori “pasitarnauti” lietuvių literatūrai, tai štai koks reikalas: kiek tu man parašysi laiškų, tiek aš Tau pasiųsiu kūrybos gabalų, eilėraščių ar panašiai. Aš tau jau pasiunčiau tris ir šiandien siunčiu ketvirtą: Pabaigą. Ji, nors nevykus, bet tiksliai nusako mano sielos būseną, galiojusią iki 1942.VII.20. Jau dabar tokios nakties aš nebeparašyčiau. Iš ten man bepriklauso viena paskutinioji eilutė. Nors kitos, kaip išreiškiančios manyje vykusį procesą, liks amžinai mano atmintyje.
Pasiųsiu Tau tą sąsiuvinį, kuriame įrašiau savo “Išpažintį”. Tai istorinis dalykas. Dabarčiai jis nebegalioja, bet jei Tu nori, prašau. Tik iš ten nedaryk kokių ypatingų išvadų. Šiandien to sąsiuvinio su savim neturiu, tai pasiųsti negaliu. Bet neužilgo tikrai pasiųsiu.
Po šito laiško vis dar mane kažkas kamuoja. Aš bijau, kad Tu vėl nesugalvotum man aukotis, vėl stengtis įtikti man ir tuo save kankinti. Nes man vis kažkaip liūdnai vaidenasi, kad Tavo meilė man tebuvo paprastas įsikalbėjimas” paprastas noras pasiaukoti “poetui”. Aukos, Broniuk, nedaryk, nes tuo papildysi vieną iš galimų sunkiausių nuodėmių. Aukotis galima draugui, tėvynei, mokslui, bet negalima aukotis mylinčiam, bet nemylimam žmogui, nes tai yra giliausia panieka. Geriau man šaltas ir akmeninis ne!, negu apgaulingas ir pasiaukoti trokštąs taip. Aš dar kartą kreipiuos į tai, kas yra geriausio Tavyje; aukos nedaryk, tegu būna meilė!

Vytautas

39

Vilnius, 1942.XII.22

Broniuk,

nesupyk, kad aš daug prirašysiu, nes man nesunku rašyti. Kas būtų, jei poetai nemokėtų rašyt?!
Kai Tu išvažiavai, aš vėl ėmiau Tave matyt iš perspektyvos, vėl many gyvi visokiausi prisiminimai. Šiandien aš kažkodėl perskaičiau Tavo laiškus, ir man prisiminė vasara. Kai tik aš ją prisimenu, man kažkaip nesmagu ir liūdna. Juk ši vasara (tikėsi ar netikėsi) man buvo našta, kurią aš tempiau keturis mėnesius. Ir tempiau taip sunkiai, sunkiai. Priešpiet aš galvodavau, jog vakare bus lengviau, o vakare, kad rytą. Paskui tikėdavau, kad po poros savaičių praeis, o niekas nepraeidavo… Tu sakai, jog mane bandei. Tačiau bandyti kitą gali tik tas, kuris yra stipresnis už bandomąjį. Tu tokia buvai, tu buvai stipresnė. Iš kur ta jėga? Tas, kuris stipriai myli, yra silpnas. Ir man vėl kažkokios liūdnos mintys kyla galvoje.
Tačiau aš jų kratausi. Ir vis tiek dažnai veltui. Kažkokie sunkūs vaizdai vėl prabėga pro mano akis ir iš jų susidaro vienas vieningas paveikslas: Tavo apatija mano atžvilgiu. Dažnai, kai aš kalbėdavau, Tu manęs neklausydavai, kai aš būdavau linksmas, Tu nepralinksmėdavai. Ir aš visada jaučiu, kad Tu eini pirma, o aš bėgu paskui. Ir eini kažkodėl pikta ir nepatenkinta… Aš Tavęs nė kiek nepaveikiau, ir Tu nepasidarei tokia, kaip aš. Tuo tarpu, ką Tu turėjai, aš jau viską iš Tavęs perėmiau, o Tu dar ne viską… Dar yra daug ko manyje, ko aš Tau nesuspėjau pasakyti. Ne dėl to aš nepasakiau, kad būčiau laikęs ką nors paslaptyje, tyčia nenorėjęs Tau atverti, bet kad aš jaučiausi visą laiką lyg užguitas ir dažnai nedrįsdavau kalbėti, nes atrodė, jog dar ne mano eilė kalbėti ir Tu įsižeisi, jei aš prabilsiu. Tu dažnai man prikaišiodavai, jog aš per daug vertinu savo žodžius, tačiau, nuoširdžiai sakau, kalbėjai netiesą. Taip aš juos vertinu ir branginu, tačiau labai labai noriu juos pasakyti.
Tu tiki (aš tai jaučiu) manimi. Ir Tu manai, kad aš būsiu didelis žmogus. Aš jau dabar galiu šį tą padaryti. Tu pati taip sakai. Bet Tu gerai dar iki šiol nepamatei, iš kur aš visa tai imu. Taip, atsakysi, skaitai, mokaisi, daug žinai. Bet toks pasakymas palieka žodžiu, raide, dalyko konstatavimu, bet neakivaizdžiu regėjimu. Ir štai dėl ko aš laukiu ateities ir tikiuosi. Kai mes gyvensim kartu, Tu nejučiom pilniau įeisi į mano pasaulį, jame visiškai įsigyvensi, ir iš to bus abiem didelio džiaugsmo.
Tu iš prigimties labai į bet kokią romantiką palinkusi mergaitė. (Juk ir manęs pasirinkimas tik iš to ir tik iš to bus kilęs.) Bet dabartiniai laikai Tave per daug privertė rūpintis manimi ir broliu, ir artimaisiais, nes Tu per daug gerą širdį turi. Tau be galo rūpi, kas su manimi, kas su Jonu kasdien atsitiks. Ir tie dalykai Tave išvargina, prikamuoja, dažnai Tave apatiškai nuteikia. O aš, kadangi per Tave atkrito bet kokie rūpesčiai, esu laisvas. Ir mano galvoje atsiranda įvairiausių fantazijų. Aš kartais norėčiau jas Tau pasakyti, bet dažnai jaučiu, kad jos būtų labai juokingos rūsčioje gyvenimo aplinkoje. Ir nesakau. Bet ateis ir joms laikas. Juk ne visada siaus žiaurioji realybė, ateis ir fantazijoms palankesni laikai. Tada mudu jomis pilnai pasidalinsime (o juk dabar nė progos nėra, nėra nei laiko, nei vietos). Ir tada mudu suaugsime taip, kad nežinosime, kur aš baigiuosi ir kur Tu prasidedi.
O ateityje aš gyvensiu kietą darbo gyvenimą. Jau dabar susistačiau dienotvarkę. Iš ryto porą valandų (o vėliau praplėsiu iki keturių) rašysiu. Kasdien ir tuo pačiu laiku. Dirbsiu kaip amatininkas. Įkvėpimo nesulauksi. Jis ateis bedirbant. Tik tokiu sunkiu triūsu galima šis tas pasiekti. Ir dirbsiu kaip motoras, tada visi praregės, kas aš galiu būti. Genialumas ir yra ištvermė. Yra daug gabių žmonių, bet genijų maža (nes maža ištvermingų). Taigi, sakysim, nuo 6 iki 8 val. rašau. Nuo 8 iki 14 val. sėdžiu tarnyboje. O po pietų su Tavimi. Skaitysime abu, mokysimės abu (žinoma, jei tu padėsi - o padėt padėsi, jei tik mylėsi, o nežiūrėsi, kad vien tik aš Tave mylėčiau -).
Tu gal pasakysi, kad toks gyvenimas neįdomus, kad reikia daugiau rūpintis puošnumu, baliais, pasivaikščiojimais, pasimatymais ir šokiais. Tada jausies smagiai pagyvenęs. Taip, viso to reikia, bet tai po darbo. Ramu ir džiaugsminga, ir malonu švęsti, bet tik tuomet, kai atliktas darbas. O kas sakytų gyvenimą esant vien tik “smagiai pagyventi”, tas pasirodytų nesubrendęs. Ir tos draugės, kurios Tau kugžda, kad reikia pasitrankyti, pasiausti, pasidaužyti su kavalieriais, yra dar nesubrendusios. Nesvarbu, kad jos jau “pagyvenę” ir vaizduojasi žinančios, kaip reikia gyventi pasaulyje, - jos vis dar nesubrendę, vis dar vaikai. Gal jos ir mirs vaikais.
Žinoma, aš nenoriu Tavęs įtikinti, “apgauti” Tave. Čia reikia pajausti, ne vien tik žinoti. O apie gyvenimą, galiu išdidžiai pasigirti, ir aš žinau, ir ne blogiau už Kaune išaugusias merginas, kurios jau senai poniom tapusios. Galbūt aš nemokėsiu tiek būdų išversti akims, kiek jos moka, tačiau visur kitur aš pasirodysiu už jas daugiau benusimanąs. Ir pačioj pilkiausioj gyvenimo realybėj!.. O apie jas aš galiu pasakyti, jos dar nėra subrendę. Bet kam kalbėti, pati Tu tai, Broniuk, jauti.
Reikia gyvenime mokytis to, kas reikalinga, prisitaikinti prie tos aplinkos, kuri supa. Jei Tu nori su manim gyventi, tai to Tave draugės neišmokys, jos nepatars, kaip su manim elgtis. Jei Tu atsineši žinias iš kitų apie mane ir būsi išmokusi elgimosi su manimi iš kitų, tai, žinok gerai, tos atsineštinės formos labai netiks, Tu niekaip jų neįstengsi pritaikinti. Tik įsižiūrėję vienas į kitą, mes suprasime, kaip mums elgtis.
Ir kai tik aš pajausiu, kad Tu visą mane priimi, visu manim domiesi ir viską, kas manyje yra, savinies, aš tapsiu pilnai laimingas žmogus.
Bet tiek to, viskas gyvenime turi vykti natūraliai. Šalin visos taisyklės ir visi nusistatymai, tebūname mes tokie, kokie buvome aną pavasarį. O iki to tiek nedaug tereikia: vien tik nusivalymo nuo tų kasdieninių rūpesčių. Juk Tu pati ne kartą pastebėjai: kai Tu linksma, tai ir aš linksmas, jei Tu džiaugies, tai ir aš džiaugiuos.
Dabar, kai Tu atvažiuosi, mudu pabūsime dažniau dviese. Jonas gal nuvažiuos į kaimą. Bus mažiau triukšmo… ir mano širdyje kažkaip labai gera ir tokia lengva šiluma glosto visą.
Šįvakar aš žiūrėjau Tavo mažytes nuotraukas, ir kažkodėl labai Tavęs pasiilgau. Norėjau apie tai ką nors pasakyti kam nors… kad ir Jonui. Bet kaip visada nieko nesakiau. Aš pykstu ant Tavęs: Tu iškart manęs nepasiilgsti, o aš labiausiai ilgiuos pirmosiomis ir prieš pasimatymą dienomis. Rodos, ką ten reikėtų pamatyti, rodos, negražu suaugusiam žmogui svajoti kaip mergaitei, o tačiau negali nugalėti savęs. Aš dabar beveik nieko negaliu dirbti, kažkaip nėra ūpo, geriau noris kur nors kampe įlindus pasėdėti ir pasvajoti. Ir tada visokios mintys ir vaizdai susimaišo galvoje. Ir aš išsiilgstu vasaros, kaimo, kuriame galėtume kartu gyventi. Linksmiausia pasauly tai dviem, kai tuo tarpu visi kiti tik triukšmą kelia. Kai esi dviese, kiti nereikalingi. Tai galbūt egoistiška, bet aš kitaip negaliu. Aš ir kitiems to nepavydžiu. Tegu jie tai supranta ir įgyvendina.
Aš šias Kalėdas nelinksmai praleisiu. Sėdėsiu kamputy (sofos kampe) ir žiūrėsiu kur nors į vieną tašką. Klausysiu muzikos. Tačiau aš pabudinsiu savy fantaziją ir duosiu jai laisvę. O ji many yra stipriausioji galia. Aš vėl galvosiu apie šiaurę, savo tėviškę, apie miškus ir laukus, apie žmones, kurie lekia mėnesienos naktį rogėmis, pasikinkę žirgus su skambučiais. Ir kažką panašaus parašysiu Simfonijų įžangoje. Tu nesupyk, jei aš dar nebūsiu tos įžangos Tau sugrįžus baigęs (nes, manau, ji bus netrumpa). Ir mane jau dabar kažkas užplūsta, aš jaučiu lyg drebulį, lyg malonų šiurpą, kuris nukrečia žmogų, staiga ką nors džiaugsmingo išvydus.
Taigi skubėk į mano Simfonijų įžangą. Nors vieną posmą tai tikrai sulipdysiu. Jau rytoj keliuos šeštą valandą dirbti. Dirbsiu kaip darbininkas ir gal vėliau tapsiu meistru - maitre. O to, man rodos, ir Tu labai trokšti. Juk ar ne visi mūsų troškimai sutinka!
Jei ką nors nieko neveikdama galvosi, tai galvok apie mane, jei ir kitą ką galvosi, tai galvok per mane. Nes niekas kitas taip nesuriša žmonių, kaip bendra mąstysena, jausena - galvosena.
Pirmadienį laukiu Tavęs! O dabar iki. Atsiprašau, užmiršau pa- - - - ti (Neužmiršau, bet nedrįstu.)

Vytautas

40

Švenčionėliai, 1943.III.3

Mano Inken,

atvykęs į Šv., Juozą sutikau stotyje. Paprašiau nakvynės, tai jis patarė pasiieškoti viešbuty. Tai kas beliko daryti? Keliauju į Griovą. “Valandėti” tie aukštaičiai. Nežinai, kokie jie šiandien gali būti.
Pasirodo, pravartu būtų buvę pasiimt daugiau valgyti, bet manau, kad užteks. Svarbiausia atvyksiu labai išvargęs, o Panevėžy nežinau kur sustosiu. Gera dar, kad atsisėsti kur turiu.
Man pasiųsk mažą siuntinėlį: laiškams popieriaus ir vokų (pamiršau), savo knygas (Malakauskį) - aš parašysiu darbą. Juk vakar mudu visai apie tai pamiršom. Siųsk Juozui. O laiškus rašyk kaip galima dažniau ir kaip galima daugiau prirašyk. Juk dabar aš tik per juos Tave teturėsiu.
Rašyk naujienas!
Aš jau spėjau Tavęs labai, labai išsiilgti. Man rodos, kad Tu pati gali suprasti, kad…

V.

41

1943.III.8

Jau esu namuose. Nors esu tik antra diena, bet jau rūpesčių atsirado. Nes ir namuose, pasirodo, nesu tikras.
Broliui nepatiko mano sugrįžimas. Jis valsčiuje kaipo vyriausias sūnus ir ūkio valdytojas tapo nuo prievolės atleistas. O dabar bijo, kad vietoj manęs nereikėtų jam pačiam įkliūti. Jis nepatenkintas manimi. Aš dabar galvoju, kur man dėtis.
Mama su ašarom akyse skundžiasi, kad negali su juo sugyventi. Jis iškirto daug miško ir prauliojo. Mes niekada negaudavom miltų ir cukraus. Miltus jis parduodavo, o iš cukraus gamindavo likerius. Cukraus neragavusi net mama; kas mėnesį 5,5 klg. cukraus jis suvartodavo vienam sau.
Lašinius, mėsą ir grūdus jis veždavęs ir kažin kur dėdavęs. Niekada nebuvęs (nė vienos dienos) namuose. Girtas ir girtas grįždavęs. Nežinau, iš kur jis ištraukė puikios medžiagos kostiumui ir jau pasisiuvo. Tai trečias kostiumas šiais karo metais. Vieno kostiumo švarką jis kasdien dėvėjęs. Ir šiandien jis jau visai nupeckintas. Jis man pasiūlė jį persisiūt, t.y. išverst į kitą pusę. Aš pats nežinau ką daryti.
Pasirodo, jog jis turi dar vienam kostiumui ir paltui leidimą. Iš girto galbūt aš iškaulinčiau tą leidimą. Būtų puiku. Kažin ar Vilniuje galima pirkti medžiagą iš čionai gautu leidimu? Be to, aš jau nukniaukiau iš jo keturis taškus. Sakyk, ar Vilniuje juos negalima iškeisti į leidimą?
Kai važiuosiu, jei iš viso važiuosiu, aš užsivilksiu jo paltą (nors ir tas jau apdėvėtas), ir tiek jis jo bematys. O pats, turėdamas paltui leidimą, nusipirks naują. O būtų gera, turėčiau paltą ir kostiumą.
Vos tik man atvažiavus, atbėgo Juozas. Aš juo tolyn, juo labyn imu jo nebemėgti. Pirmiausia jis puolėsi į mano asmeninį gyvenimą, ir tai mane aprioriškai, iš anksto ir išdidžiai smerkdamas. Visą laiką jis aplinkui sėlino ir norėjo sužinoti, ar aš greit vesiuos. Iš jo kalbos aš supratau, jog aš blogai padaręs, kad su Tavim nesiskyręs, jog mane Tu pražudysianti ir t.t. Jis Kaune iš Kriukos ir kitų girdėjęs panašias kalbas ir joms pritariąs. Man pasidarė labai nelinksma, kad kitas nori tave vien pažeminti, pajuokti. Aš visai užkandau lūpas ir nieko nepratariau. Jis pasijuto lyg įžeistas.
Mane pykina tas jo veidmainiavimas. Girdi, čia jam kaime gyventi esą be galo smagu, jis nenorįs į miestą besugrįžti ir t.t. O aš tik norįs kuo greičiausiai vėl grįžti atgal. Aš pasakiau: taip. Taigi visi draugai tol, kol Tu šoki pagal jų sumanymus. Jeigu iš Tavęs jie nebegali išspausti jokio pelno ir padaryti su Tavimi jokio bizinio, jie nebevertina tavęs.
Kalbėjau ir su mama. Ji atkalbinėjo mane, paskui tarė: ryžkis ir daryk, ką nori. Nors karo pabaigos palauktum.
Esu labai liūdnas. Lauke nors saulėta, bet šalta. Aš įpratau visą laiką būti su Tavimi, ir man dabar kažkaip nejauku. Aš nemoku laiškų rašinėti ir poetizuoti. Mano laiškas būna visada efemerinis. Svarbos jis teturi tik tam momentui, kuriame jis rašytas. Po to jis pasirodo tuščias ir nevykęs. Rodos, kas galėtų geriau rašyti laiškus negu aš, o tačiau taip nėra. Tavo laiškai yra 10 kartų labiau vykę.
Kažkokios liūdnos ir įkyrios mintys visą laiką ūžia mano galvoje. Aš nebenoriu žmonių ir draugų. Ir pats savęs nebenoriu. Ar aš esu blogas? Galbūt, tačiau aš norėjau būti tik geras. Ir geras visiems. Geras Tau savo atsidavimu, geras kitiems - nelindimu jiems į akis. O tie kiti man į akis lenda. Jie visada jaučiasi galį man pamokslus sakyti. Jei aš sakau pamokslą, tai niekada jo netaikau vienam asmeniui. Ir baisiai nesidomiu kitų gyvenimu, gal net perdaug. Jei aš indiferentus kitų atžvilgiu, tai ne todėl, kad be Tavęs nieko nesugebėčiau matyti, bet dėlto, kad kiti taip be galo menki ir neįdomūs. Ko jie siekia, ko jie nori, visa tai man seniai ir gerai pažįstama. Tie “idealistai”, tie “ne šios žemės piliečiai” yra paprasti niekdžiugiai. Jų ore aš dar greičiau užtrokščiau. Ir iš viso man labai trošku. Aš pasidariau per daug rimtas savo metams. Manęs niekas nebestebina. Ir todėl aš kaskart daraus liūdnesnis ir liūdnesnis. Imsiu rašyti “Meditations sur la vie triste”.
Aš visada, kai sėdžiu žmonių draugijoje, žiūriu per jų galvas tolyn, kai skaitau knygą, visados domiuos sekančiu puslapiu, ne skaitomu, gerdamas vandenį, užmirštu troškulio patenkinimą, bet galvoju apie būsimą troškulį. Aš visas kažkaip netikęs žemės gyvenimui (ne su pasididžiavimu tai sakau), visas kažkokia liūdnos ateities anticipacija, ir vienintelis dalykas, kuris mane laiko dar tampriai surišęs su žeme, esi Tu. Be Tavęs aš pakilčiau oran, pradingčiau. Aš žiūriu, kaip tie “nežemiškieji” moka puikiai kalbėti apie idealus ir tik atsigrįžę plakti ir pudruoti veidus. Aš taip nemoku.
Tavęs aš nemoku puošti jokiomis dorybėmis nei poetizuoti, tačiau jaučiu, jog man reikia Tavęs, o kitų nereikia. Be to, tokių, kurias galėtum puošti, dar nesutikau. Visos yra baisaus žmogaus ribotumo pavyzdžiai. Bet vis dėlto aš per daug išauklėtas ir mandagus, kad imčiau joms tai įrodinėti.
Dabar man reikalinga ta vienuma ir tas susimąstymas, aš vėl iškelsiu iš savęs tai, kas buvo per pusmetį ar daugiau many susirinkę. Kažkas jau vėl subrendo manyje, kažkokios medžiagos prisirinko manyje. Belieka užsidėti priejuostę ir kalti iš jos naujus eilėraščius. Ir tas rimtas darbas mane baugina. Geriau pasitenkinti pasyviu rinkimo darbu.
Rašyk man naujienas! Aš manau geriausiu atveju čia prabūti nors du mėnesiu. Bet kaip elgtis, Tu pati geriau žinai. Juk žinios pas Tave. Gal aš grįšiu su nauju kostiumu?.. ir paltu? Tas išorinis skurdumas mane žeidžia lygiai kaip ir išvidinis. Mano svajonė yra: vidinio žavumo niekados neturi nustelbti išorinis skurdumas. Žinoma, auksas ir pelenuose žiba, tačiau ne pelenuose auksui vieta.

V.
42

1943.III.14

Inken,

man jau nusibodo namuose stumdytis su broliu. Aš negaliu nuo jo atsiginti. Kitąsyk aš nieko nesivešiu į namus. Dabar jis visą laiką nešioja mano šviesųjį kostiumą. Kartą aš jį paslėpiau, tai jis užsivilko juodąjį. Jis ima nesiklausęs šlipsus, pirštines, žodžiu, kas papuola. Ir jei nenoriu duoti, tai mušasi. Visą laiką trina mano portfelį, nors pats jų turi du ir ne blogesnius. Dabar jau ir mano batus apsėdo. Tą kepurę, kurią aš buvau prašęs prisiųsti, pasirodo, jis rado ir pasiėmė sau. Dabar visai jau nupeckotą radau. Kai aš ant jo pykstu, tai jis tiesiai man į akis drožia: aš esu vyresnis brolis ir darau, ką noriu. O mama nieko nesako, nors pati nuo jo kenčia.
Iš ūkio jis nė nemano pasitraukti. Jau išnaikino visą mišką. Mama sako, jog mažesnieji jau nieko neturės. Už tai jis mamą ragana vadina. “Kas man, - sako jis, - kai nebebus iš ko gyventi, aš po karo kur nors tarnybą gausiu. O per karą aš iš ūkio niekur neisiu, kaip vyriausią sūnų ūkyje, kur yra miręs tėvas, mane nuo visų prievolių atleis”.
Kai aš parašiau šį pavasarį jam laiškų ir paprašiau iš valsčiaus gauti pažymėjimą, jis atsisakė jį parūpinti. Jis manęs nė matyti nenori. Mat bijo, kad pats už mane nenukentėtų. O mama sako, ką darysi, toks jau tavo likimas. Jeigu reikia eiti, tai reikia.
Man baisiai su juo sunku. Ir ramiausiam žmogui sugestų nervai, jeigu gautų su juo nors trumpą laiką pagyventi. Aš važiuosiu iš namų, ir baigta.
Tai vis tokie rūpesčiai! Antras reikalas, nesiųsk daugiau tų knygų man. Čia jau nėra kur jų dėti, brolis jas išlaido, sutepa. Negi ką čia pasidėsi. Nesiųsk nė kaldros. Aš manau, jog Tau iš Vilniaus niekada nereikės keltis, o, be to, jeigu ir reikėtų, tai ne toliau kaip iki Kauno. Pagaliau rašyk Tu pati, ką galvoji.
Kas gero pas jus Vilniuje? Tu turbūt nė nejunti, kaip slenka laikas, o aš jį tiesiog kęste iškenčiu. Kadangi su namiškiais aš jokios kalbos negaliu išvesti, tai visą laiką kur nors įlindęs vienas ir kiūtau. Skaitau ir skaitau. Tačiau ir skaitymas pabosta. Ir taip išsiilgau Tavęs, jog, rodos, mirk. Man visada pasitaiko taip. Vos tik aš su Tavim išsiskiriu, tuojau lieku vienų vienas. Man dabar lygiai tiek pat sunku kiek aną vasarą. Rytą, rodos, sunku, o vakare dar sunkiau. Per daug jau su Tavim artimai susigyvenau, kad galėčiau ilgesnį laiką išbūti be Tavęs. Tau galbūt tai atrodo nesuprantama, ko gi, rodos, liūdėti ir kentėt. Tu šito dar nesi pajutusi, bet jeigu kas Tave kur nors nuvežtų ir uždarytų keliems mėnesiams vienui vieną, tai gal ir Tu pajustum. O gal ir nepajustum, gal Tavo kitokia prigimtis?

Vyt.

43

1943.III.21

Inken,

Aš jau buvau supykęs ant Tavęs, nes vis nesulaukiau laiškų. Šiandien jų gavau bent du. Labai labai džiaugiuos. Visą laiką aš galvojau vykt į Vilnių atgal. Bet nežinau, ar Tu nudžiugtum mane išvydus. Reikalai, atrodo, blogėja, ir nežinia, ko griebtis. Kur nėra Tavęs, aš su savo galva nieko neišmanau. Žinok, Inken, kad mano gyvenimas priklauso nuo Tavęs, kaip Tu liepsi, taip aš darysiu. Todėl rašyk man, kaip man orientuotis ir ką veikti. O, kaip aš Tavęs pasiilgau, jei Tu žinotum, tai išsigąstum!
Aš siunčiu Tau keletą eilėraščių. Nepalaikyk juos vaiko darbu, nors jie atrodo nekokie. Aš dabar dar tik bandau. O, be to, laikas nelabai palankus poezijai. Prie to dar ir namuose neramu.
Sunkiausia yra tai, kad aš nežinau, kada mudu vėl pasimatysime. Kai aš būnu su Tavimi, atrodo nieko nepaprasto. O dabar aš jaučiuosi taip toli nuo tavęs nuneštas, kad, rodos, neįmanoma Tave bepasiekti.
Rašyk, kai tik gausi, kas pas Jus naujo ir kaip manote verstis. Aš negarantuoju, kad neatvyksiu pas Tave. Taip man sunku. Aš galėčiau kalnus prirašyti, ir tai nieko nebūtų pasakyta. Kartais man atrodo, jog galva sukasi. O taip ji kadais buvo tvirta… ir dabar ji tebėra tvirta, tik ne Tavo atveju.

V.

44

1943.III.25

Inken,

paskutinės žinios mane labai labai liūdnai nuteikė. Ir aš visą laiką galvoju apie Tave. O mano liūdesys vis auga ir auga…
Po to, kai uždarė universitetą, bet kokios grįžimo galimybės Vilniun išseko. Ir aš dabar galvoju, ką Tu manai. Tu galbūt jau rengiesi grįžti namo? Iš Vilniaus turbūt greit visi išvažinės, maža kas beliks. Tu sugalvosi gauti tarnybą Kaune, namiškiai ragins Tave grįžt ir gyvent namuose. Be to, Tu pati trokšti Kaunan (… “noriu Kaunan pas Tave”). Ir Tu gal parvyksi. O iš namų aš jau Tavęs nebeiškrapštysiu…
Aš pats nežinau kaip geriau. Bet aš taip bijau, kad mūsų gyvenimas nevirstų vienąsyk sapnuotu, nerealiu sapnu. Namuose įsikūrusi Tu iš jų nebeišeisi iki karo pabaigos, o ir karui pasibaigus nežinia kada. Pamažėl Tau mano paveikslą užtrins širdyje namiškiai, naujos gyvenimo sąlygos. Aš nežinau, ar laikas didins jautrumą mano atminimui?
O jei kada ir pasitaikytų atvykti Kaunan, tai ten mes niekada nebūsime tikrai du. Pamažėl kas nors įsibraus mūsų tarpan. Ir tas gyvenimas, kurio mudu troškome, liks tokia pat pasvaja kaip ir visos žemės svajonės.
Į namus parvykti Tu galėsi bet kada, bet iš jų išvykti negalėsi, kada panorėsi. Gal būtų gera, jei Tu dar patarnautum, juk nebloga karo metu yra kas nors veikt, turėt kokią nors tarnybą. O į namus išvyksi tada, kada tikrai žinosi, kad aš toli nuo Lietuvos sienų. Ir jei Tu nepaklausysi manęs, aš, liūdesio vedamas, pasiduosiu likimo valiai.
Žinau, Tu surasi tūkstančius nesugriaunamų argumentų prieš mano svaitėjimus, aš teturiu vieną argumentą - savo meilę. O meilė su aritmetika nesutaria. Tačiau gerai apgalvok ir svarbiausia rašyk man.
Aš be galo dabar norėčiau būt pas Tave, ir būčiau šiandien jau pas Tave (pirmadienį buvau pasirengęs išvažiuoti), bet kažkas sulaikė mane. “Žiūrėk man, kad negrįžtum”, skambėjo ir tebeskamba ausyse. Ir kas gali žinoti kaip geriau. O tai buvo, rodos, lengva pasiduot gundymui, brolis ragino, mama ragino, aš pats mirtinai troškau. Ir namiškiai nusiminė, kad aš neišvažiavau.
Aš jaučiu, kad tūkstantį kartų būtų lengviau, jeigu mes būtume buvę ten, iš kur grįžti nebeatsiejamai surištas. Atrodo, lyg kokia garantija, jog tas žmogus tada jau Tavo. Bet taip ir yra.
Kur pakryps reikalai, nežinia. Bet aš anuo atveju pasistengčiau dar atvykti pas Tave. Todėl pabūk dar nors vieną mėnesį Vilniuje.
O, kaip būtų gera, kad Emilė būtų ženota ir gyventų čia. Tu atvyktum pas ją, ir aš Tave galėčiau turėt. Vienintelis noras gyventi manyje visados siejasi su Tavimi. Jei Tavęs nebūtų arba Tu nueitum su kitu, aš lįsčiau ten, kur pavojingiausia. Ir tą norą gyventi išsaugot manyje gali tik Tu.
Vakarais aš prikuriu tūkstančius neįvykdomų planų, ir tai vis dėlto, kad priartinčiau Tave prie savęs. Vienu laiku aš jau buvau sugalvojęs eit pas mamą ir prašyt, kad leistų parsivežti Tave į namus. Bet nenuėjau, nes nieko Tau dar nebuvau minėjęs. Kitas planas yra toks: Tu vasarą kada nors atvyktum iki Telšių ir apsistotum keliom dienom pas Kelpšą. Ir aš ten būčiau. Aš jiems pasakyčiau, jog Tu vasarojai pas gimines netoli Telšių ir išvykdama užvykai čia. Jie su dideliu malonumu priimtų. Žinai, iš kur man tas planas kilo? Jį pats Kelpša pasiūlė: Tu paprašyk ją vasarą atvykt pas mus.
Taigi visą laiką aš apie Tave sukuos. Mano vienintelis rūpestis kuo greičiau su Tavimi pasimatyti. Kartais, man atrodo, jog pėsčias iškeliausiu pas Tave. Aš taip buvau įpratęs su Tavim nesiskirti, jog dabar nėra valandos, kurioje nepajusčiau skaudų trūkumą. Net kada prisimenu Tave ant manęs pykstančią, gailiuos, kad nesi šalia ir ant manęs nepyksti. Tu net pykdama man atrodai pati geriausia pasaulyje mergaitė.
Aš dabar nieko neveikiu, rašyt nieko negaliu. Slampinėju dykas pakampiais ir vis kalbuos su Tavimi. Namuose prabuvau dar tik tris savaites, bet man atrodo, jog visą laiką gyvenau amžinai vienas, o gyvenimas su Tavimi pasirodo man sapnu, iš kurio be laiko nubudau. Ir man taip sunku, kad jo toliau negaliu sapnuoti.
Bet jau Tau minėjau, kad ir kažin kiek aš Tau berašyčiau, vis tiek būčiau dar nieko nepasakęs. Tai, ką jaučiu, galima irgi tik jausti. Žodžiais atpasakoti nejaučiančiam žmogui to negalima. Paprastai tariant, Tu man esi tiek reikalinga, kiek gali būti kas nors reikalingas žemėje. Ir be Tavęs gyvent, tas pats, kas negyvent, o tik ruoštis gyvenimui. Nei perdėdamas, nei mažindamas, ar Tu tikėsi, ar netikėsi, pats sau turiu pasisakyt, kad manęs kažkoks neištartas žodis nekankintų, - be Tavęs aš nesijaučiu savimi.

Kojinėms leidimą jau ištraukiau, bet aplink mus nėra kojinių. Gal kaip nors iš kur nors ištrauksiu. Aš žinau, jog Tu viską sugebi. Ar Tu nesugebėtumei su čia įdedamais keturiais taškais dar išsikombinuot vienas kojines? Ot būtų puiku! Tu nueik pas savo tą gerąjį vedėją. Gal jis Tau duos už taškus leidimą. Sakyk, kad taškai gauti čia, Vilniuje.
Būk gera, ir išsiųsk tuos maišus. Aš žinau, Tu jau pyksti, kad aš neatsiunčiu siuntinio. Kitą savaitę aš pasiųsiu, nes laukiu kiaulės papjaunant. Apie siuntinio siuntimą parašysiu siųsdamas. Man namuose sakė, jog siuntę man siuntinį. Kažin ar Tu radai kokį, ar dar arba visai neatėjo? Ten, rodos, buvo miltų.
Aš čia kombinuoju kostiumą. Vėl turbūt išeis sportinis, nes kitokio nėra. Kaip ten bus, vėliau parašysiu.
Rašyk man apie save. Man didžiausias malonumas yra skaityti tai, kas Tave liečia. Tik neįsižiopsok į kokį nors balvoną, nes žinai, koks aš esu pavydus. Tu nesi tokia pavydi, nes tiek nemyli manęs. (Aš visada su liūdesiu prisimenu, kad Tu nepavydėjai, kada aš buvau gimnazijoje, kad nepavydėjai, kada su Jonu išėjome pasišokt - pati išvarei, nepavydėjai Renės ir pagaliau Tu visai nebepavydi, o tas reiškia tą patį, kad Tu pagaliau visai manęs nebemyli. Kad ir kaip kitaip Tu aiškinsi tokį savo nepavydą, manęs neįtikinsi. aš žinau jo tikrąją ir giliausią priežastį. Aš besu Tau tik rūpesčius teikiąs vaikas, kuris savas, įprastas, laukiamas - ir vis tiek jau senai nebemylimas.)
Aš iš anksto Tavęs paprašau atlikti vieną darbą. Tu manęs paklausysi. Ir už tai jau iš anksto dėkoju. Tik neapgauk manęs. Nors Tu būtum tik dvi valandos, kaip išsiuntusi man laišką - sėsk tuoj ir parašyk man atsakymą į visa tai, kas man svarbu ir ką aš išdėsčiau šiame laiške. Juk Tu manęs neapgausi?

Bučiuoju Tave, kol Tu
uždusi… V.

45

Šiauliai, 1943.IV.l

Inken,

sėdžiu Šiauliuose. Niūri, šalta popietė. Aš sėdžiu prie stalo, rankomis parėmęs galvą, ir, be galo, be galo dvasiniai išvargęs, žiūriu beprasmiu žvilgsniu. Tačiau nieko nieko nematau. Aš esu kaip įtempta styga, kuri nuo mažiausio prisilietimo virpa. Ir kartais norėtųs, kad ji trūktų. Trūktų, ir viskas pasibaigtų.
Nėra tokios valandos, kurioje aš jausčiausi lengviau, laisviau, ir kai aš pagalvoju, kiek tų valandų dar bus, man darosi klaiku.
Vakar aš vos galėjau paeiti. Aš baisiai norėjau, kad manęs neišleistų, bet išleido. Ir aš ėjau tokiu sunkiu sunkiu žingsniu ir visiškai nieko nemačiau. Ir paskui skausmas pakilo iki tokio laipsnio, jog jaučiau, kad viskas sukasi aplink ar krenta žemyn. Toks apdujęs aš atvažiavau iki čia.
Tu liepei nieko negalvoti. Vargšė, gera mergaitė! Bet aš negaliu negalvoti. Mano galva nuolat dirba. Ir aš jaučiu, jug blogai, jei turiu gerą fantaziją, jug blogai, jei galiu viską įsivaizduoti taip realiai, kaip niekad. Melsk Dievą, kad toji fantazija manęs visai nenukamuotų. Žmogus gali kentėti baisias kančias, tačiau neilgai gali panešti nuolatinį skausmą, nežinantį jokio palengvėjimo.
Aš bandau įsivaizduoti Tave, ant manęs pykstančią, bandau galvoti apie Tave kaip žmogų, su kuriuo aš gyvenau šimtą metų ir kuris yra jau man gerokai įgrisęs (atleisk už tai!). Bet vos tik aš nuo Tavęs atsiskiriu, nebepajėgiu įsivaizduot Tavęs kitokios, kaip baisiai tolimos, nepasiekiamos ir nepaprastai brangios, kuriai pamatyti negaila ir didžiausios aukos. Ir aš matau Tavo veidą, akis, kuriose pilna kažkokio neišsenkamo gerumo, meilės ir to dieviškumo, kuris žmogų iškelia viršum visų tvarinių. Aš vėl norėčiau pridėt Tavo rankas prie savo veidų ir jaust kažkokią palaimą sruvenant per jas.
Aš žinau, Tu kadais mane garbinai. Ir garbinai taip, kaip neverta žmogus garbint. Bet jei žinotum, kaip aš Tave garbinu, Tu palaikytum tai stabmeldyste. Ir mano fantazija tada papuošia Tave taip, jog Tu apie tai nė mažiausio supratimo neturi. Aš kartais pats sau liūdnai nusišypsau pagalvojęs, ko aš neišgyvenu ir ko neprifantazuoju.
Aš galvojau nusiraminti kuriam laikui po to, kai Tave pamatysiu. Bet dabar tos 4 dienos tebuvo keturi lašai, nukritę ant degančio tyrų smėlio. Jie tik dar labiau sukėlė troškulį.
Norėčiau būti Tavo būdo. Esi daug tvirtesnė. Jei nori, galvoji, jei nori, negalvoji. Gali save tvarkyti. Tik aš to negaliu. Jei kitur aš galiu būti kietas ir nepalaužiamas, čia esu bejėgis. Tu man rašyk taip, kaip Tu viena moki, ir pasakyk, kaip susivaldyti. Tu parašyk man laišką, kuriame pagrindinė mintis būtų:

“Un amant qui craint les voleurs
n’est print digne d’amour”
(Mylintis, kuris bijo skausmų,
Nėra meilės vertas). Nežinau, ar teisingai išverčiau?

Ir aš dabar imu suprasti, jug kančios valandos meilę ir tepadaro vertingą. Nuolatinė laimė ištvirkina žmones, dažnai juos išskiria ir supjudo. Gi išsiskyrimas ir kančia neatsiejamai suriša žmones ir meilę pakelia iki aukščiausio švelnumo. Ir aš manau, jog tame išsiskyrime išryškės ir mūsų meilė, nusivalys nuo kasdieniškumo ir taps amžina. Ir mes mokėsime tada ją vertinti. Žinosime, jog dėl niekų negalima jos žeminti ir teršti. Ji įgaus tą patį sakrališką atspalvį, kurį turi visi didieji dalykai.

46

1943.IV.3

Inken,

Rašau iš Kelp. Yra rytas, ir aš vos tik pakilau.
Žinai, visi protingi žmonės man patarinėjo susirasti tarnybą. Be tarnybos esą negera. Jeigu dabar susirandi tarnybą, tai reikalas gali būti nukeltas iki 1944 metų pavasario. O tai jau būtų gerai.
Žinoma, tai visa nėra taip lengva sukombinuoti, bet jeigu Tau kas nors pasisektų, tai geriau imk, negu neimk. Šiauliuose vienas technikas studenčiokas susikombinavo vien dėl to atleidimą, kad atlieka praktiką prie statybos. Ir jis dabar ramus ir patenkintas vaikšto. Jam tikrai galima pavydėti.
Sėdint namuose neįmanoma nepasirodyti. O jie tada gali klabinti tėvus. Jeigu tėvams grasintų, neišvengiamai reiktų išeiti. O, be to, kiek kalbėjau, sunku kokiu nors kitu būdu išsisukti. Jeigu kartais reikėtų ko nors bekombinuojant (lašinių 10-20 kg), ir tai įmanoma. Aš gaučiau iš namiškių.
Aš be galo dabar gailiuos, kad aną pirmadienį neišvažiavome. Jeigu ir būtų buvę bėdos, būtume susigaudę. Bet vis abu. O vienam atrodo viskas daug sunkiau. Sunku man vien dėl to, kad Tavęs neturiu, o prie to prisideda dar laikų neramumas, - ir tada jau neįmanomai sunku. O kada aš su Tavim, ne viskas taip baisiai atrodo. Viena bėda vis dar ne bėda, o ir ta pati bėda prie Tavęs nežymi.
Rašyk man, Inken, rašyk. Būk tokia nuolaidi ir nesigailėk nors keletos žodžių. O man tai bus didelė parama. Kitaip aš liksiu toks ligonis, kurio jau nebepagydysi. Ilgesys ir liūdesys yra tikri žmogaus budeliai, kada jie visu smarkumu suima žmogų. Aš esu lyg tas ligonis, kuris vartosi guolyje ir nežino, kokie vaistai jį išgelbėtų, ir vienintelis vaistas, kuris gelbsti lyg toj pasakoj yra tolimoj, svetimoj šaly. Aš net savotiškai pykstu ant Tavęs: kas gi Tu esi, jei man sudarai nepakeičiamą vertybę? Kodėl aš negaliu be Tavęs gyventi? Ir akys vėl prisipildo karštų, deginančių ašarų…

V.

47

Šiauliai, 1943.IV.5

Inken,

aš jau Šiauliuose. Vakar vakare atvykau mažuoju traukinėliu 7 val. vakaro. Bet man reikalingas traukinys jau buvo prieš pusvalandį išvykęs. Gavau visai parai likti Šiauliuose.
Ši mano kelionė baisiai nelaiminga. Švenčionėliuose Juozas nepriėmė, - atvykau nakties metu į Gryvą. Visi suskubo griebti savo čemodanus, ir kažkas man savo čemodaną numetė tiesiai ant galvos. Aš vos, atsipeikėjęs ir traukiniui jau einant, suspėjau išlipti iš traukinio. Gryvos stotyje kažkas pavogė mano lašinius. Likau vien tik su duona. Iki Gryvos buvau dar nieko nevalgęs, nors atvažiavome tik l-mą valandą nakties.
Iš Gryvos išvykau 3-čią valandą nakties transportiniu į Panevėžį. Su manim vyko dar ir daugiau žmonių. Baisiai visi peršalome. Man atrodė, kad vienas pilietis, toks jau labai nuskuręs, valgė mano lašinius. Jis pasigyrė pirkęs Vilniuje. Žinoma, reikšti pretenzijas, kad tai mano lašiniai, aš nedrįsau. Bet kai pasakiau, jog man Gryvoje pavogė lašinius, tas pilietis baisiai susimandražino. 12-tą valandą atvykau visas peršalęs kaip kiaušinis į Panevėžį ir 1330 išvykau Šiaulių link. Čia atšilau ir užvalgiau truputį duonos.
Atvykęs (ketvirtadienio) vakare į Šiaulius, nakvot nuėjau pas tėvelio buvusį draugą p. burmistrą Sondeckį. Mano atėjimas buvo baisiai originalus, skandalingas, o man ir labai nemalonus. Aš buvau tiek išvargęs, jog darydamas priešbučio duris, su nosimi virsdamas išdaužiau stiklinį langelį. Toliau, aš atsimenu, mane paguldė ant sofos. Šiandien p. Sondeckis štai ką papasakojo:
Apie aštuntą valandą vakaro aš buvau virtuvėje. Staiga priebutyje suskambo duždamas stiklas, ir kažkas virsdamas įgriuvo per duris. Išbėgęs prieangin žiūriu: ant grindų guli kažkoks pilietis, iš nosies trykšta kraujas. Su žmona mes jį atnešėme ir paguldėme ant sofos ir spėjame, kas tas žmogus: įdubusiais veidais, didžiausia barzda.
Atsipeikėjęs aš jiems prisistačiau, kas esu. Tada mane kruviną nuvedė į vonią. Ten buvo iškūrenta vonia, aš išsimaudžiau, nusisvarinau, nusiskučiau ir jau į žmogų panašus atėjau vakarienei. Po vakarienės guliau ir išmiegojau 12-ka valandų.
Tokia tat mano Odisėja.
Šiandien jaučiuos vėl tvirtai ir vakare vykstu toliau. Vilniun sugrįžti jau nemanau: per toli nuvažiavau.
Aš nelaimingai išsivežiau jūsų malkų rakčiuką. Dabar įdedu kartu į voką, kažin ar gausite?
Atvykęs vėl parašysiu laišką. Iki vakaro turiu daug laisvo laiko ir galvoju apie Tave. Kai aš išvykau, ant manęs kažkas užgulė, ir aš jausiu tą sunkumą tol, kol vėl grįšiu. Rašyk man!
Neužmiršk pasiųsti čemodano blėkutes. Aš jį susitaisysiu, gal nusidažysiu ir pasiūsiu jam čekolą.
Ką Tu veiksi tomis ilgomis popietėmis? Per daug nesusigyvenk su kitais, nes tokiu atveju mane užmirši.

Tavo V.

48

1943.IV.6

Inken,

vos spėjau parvykt į namus, susipykau su mama. Aš prašiau jos, kad ji padėtų man ką nors paklabinti valsčiuje. Ji man patarė tartis su Vladu, nes ką ji galinti. O Vladas atsakė: aš gaspadorius. Reikalai esą griežtai tvarkomi, ir čia nuo likimo neišsisuksi. Ir mama vėl tą patį pakartojo: o ką padarysi. Aš norėjau juos įtikinti, jog aš noriu ir gyvent, tiek vargęs noriu dar šį tą padaryt, nes šio to išmokau. Mama atsakė: už tave gudresnių žūva. Ir paskui dar pasišaipė: Toks gudrus, o žmoną gausi neturtingą, galėjai bent tokią susirasti, kuri turėtų dvarą ir kur pasislėpt būtum galėjęs. O dabar visą amžių man ant sprando sėdi, nieko man neduodamas. Žinai, aš visada susivaldau, bet šį kartą nesusivaldžiau ir tariau: Ne Tavo reikalas, kokią aš žmoną gausiu ir svarbiausia Tavęs patarimo nesiklausiu, nes, žinok gerai, jūs manęs niekada per daug nelepinot, ir jeigu ne ji (Tu), aš būčiau šią žiemą badu nustipęs.
Žinoma, po tokio pasiaiškinimo ji pasistengė visiems paaiškint, koks aš esąs sūnus, bjauresnis už svetimą. Tau gali atrodyti keista, kad aš su jais pjaunuos, o dar gaunu kostiumą. Atrodytų, jog aš Tau meluoju. Tačiau neduoti jie bijo, nes aš esu pilnametis, jau dabar aš galiu pasiimti šešiolika ha žemės, o jei neimu, tai man turi mokėti už tai nuomą. O be to, aš turiu teisę neleist kirst miško ir t.t. O be to, sau jie tiek visko prisiima, kad nedrįsta man kas blogesnio neatiduot. Dėl ko man neatidavė geriausios, o paprasčiausią medžiagą?
Ir keista, Tu suprask, kiek mane myli mama, jei ji man patarinėja kokią žmoną susirasti (būtinai milijonierę. Teisingai Tu sakei: visų tėvai gobšai), bet visai nesirūpina, kas su manimi dėsis. Jei ir pasirūpina, tai tik dėlto, kad patiems kas negrėstų. Jie vis man primena, kad nėjus gali namiškius liesti.
Man taip sugadino nuotaiką ir padarė tokį bejausmį, kad aš esu visam kam abuojas ir nieko negalvoju. Prieis eiti kur, tai eisiu nors į pragarą. Kam aš čia reikalingas žemėje, jei neturiu artimų, jei esu vienas. Ir kaip sunku gyvent pasauly vienam.
Girdėjau, konferencija įvykusi. Labai liūdnos žinios. Aš pats nežinau, kaip elgtis ir ką daryti. Žinoma, būtų gera tarnyba kur nors, bet tai juk tik svajonė. O realybė yra pikta ir žiauri. Ir aš abuojas žiūriu į ją. Nenoriu nė gyvent. Tik kai galvoju apie Tave, vėl man grįžta noras gyventi. Nes aš tikrai pamačiau, jog Tu esi pirmas pasauly žmogus, kuris būtų toks geras ir artimas. Ne tie yra artimi, kurių kraujas vaikšto gyslose, bet tie, kurių sielos yra artimos, kurie nori to paties ir gyvena tuo pačiu. Ir kol Tu mane mylėsi, aš visada jausiu, jog pasauly yra ne vien sausos smėlio marios, bet yra ir oazė, dėl kurios ir tos dykumos atrodo ne tokios klaikios.
Gal dar pasimatysim, o gal ir ne. Bet žinok, kad ir mirdamas aš galvosiu apie Tave. Ir kad kažin kokį skausmą mirdamas kentėčiau, aš mirsiu šypsodamas, nes aš matysiu Tavo gerą, gerą, mane mylintį veidą.
Bet negi ir Tavyje mano atminimas praeis taip greit, kaip jis kituose praeina? Ir gal vėl po karo Tu grįši universitetan mokytis ir apsigyvensi bendrabuty, kad būtų linksma, kad būtų galima prisiminti anas smagiąsias dienas. O Vytauto jau neminėsi…
Nesupyk, jei aš esu toks liūdnas ir niekus rašinėju. Bet linksmas būti negaliu, o bendrabutį priminiau dėl to, kad dažnai sakeisi po karo vėl grįšianti į jį. Ir aš žinau, kad tai Tavo nuoširdus troškimas. O tai mane žeidžia, lyg mirštantį saulėleidžio prisiminimas.

Bučiuoju V.

1943.IV.12

Inken,

aš esu visiškai apatiškas. Žinoma, aš pats dėl to kaltas, bet kitaip negaliu. Esu visiškai vienas, visiems svetimas, tolimas. O vienam sunku gyventi.
Kaip atrodo, brolis išsirūpins. O aš vaikštau, kaip tas gyvulys, paskirtas skerdimui. Ir būna momentų baisiai sunkių, ne tiek skausmingų, kiek beviltiškų, apatiškų. Sėdžiu ir žiūriu į vieną tašką.
Aš pats žinau, jog esu negeras. Aš pats niekuo nesirūpinau, todėl ir manimi niekas nesirūpina. Ne dėlto, kad tuo ką nors išrūpintų, bet maloniau, kai matai, jog kas nors serga ta pačia liga. Mama į mane tebežiūri tuo pačiu nepatenkintu žvilgsniu. Aš vengiu būti namuose. Bastausi kur nors. Nes namuose tikrai nemalonu. Mama vis barasi ir visada primena man Tave.
Ir aš dabar galvoju: geriau bučiau iki pat paėmimo gyvenęs su Tavimi. Greit jau pusantro mėnesio, kaip aš Tavęs neturiu. Praėjusiais metais aš galėjau mažiausia nuo gegužės 19 dar prabūti iki liepos pradžios. Dar pusantro mėnesio. Iš viso susidaro jau trys mėnesiai. O su Tavim būdamas, aš nejaučiu savo vienumo. Nes Tu esi vienintelis artimas man žmogus. Prie Tavęs aš jaučiuos gerai, kitur kaip ligonis.
Kai išbundu rytą, aš jau laukiu vakaro. Esu vienas ir paskendęs savo mintyse. Kažkas visą laiką slegia mane. Aš žinau, šitie žodžiai skamba kaip skundas, o juk negražu skųstis. Bet su Tavim aš negaliu nesikalbėt atvirai.
Kažkur žmonės gyvena ir ūžia, bet aš ne jiems ir jie ne man. Tarp mūsų yra gili bedugnė. Ir tada aš pasiilgstu Tavęs mirtinai. Kad kaip nors patekti pas Tave…
Naktimis aš sapnuoju Tave. Mes būname kartu, kartu vaikštome ir kartu viską darome. Bet aš išbundu ir pamatau, jog mes ne kartu… Aš dar iš Tavęs negavau laiško, o taip baisiai baisiai laukiu.
O, kai pasibaigs karas, aš nuo Tavęs nesiskirsiu niekada, niekada. Mes būsime visada tik du. Ir taip visą laiką, jeigu Tau neįkyrės. Ir aš baisiai noriu, kad karas kuo greičiau pasibaigtų. Tada būtų galima šis tas pradėti dirbti. O dabar neįmanoma ką nors geresnio parašyti, kažkaip nėra prasmės, o neprasmingai ką nors veikti be galo sunku.
Tu nesupyk, kad aš toks liūdnas ir taip rašau. Bet, jeigu žmogų vienatvėje apsėda kokia nors mintis, jis negali būti linksmas. Žinoma, aš pats gerai žinau, ko man reikia. Ir kai nėra Tavęs - viskas blogai.
Aš minėjau, kad nieko nerašau. Negaliu! Kol nebus taip arba taip, aš nieko neparašysiu. O kiek paties geriausiojo laiko niekais nueina! Žmonės iki 20 metų parašo savo geriausiąją poeziją, o aš dar nepradėjau. Kiti ir šiokiais laikais gali, bet aš ką nors didelio šiokiu laiku užsimoti negaliu.
Žinau, jog labai negražu rašyti tokius laiškus. Tu ir taip daug rūpinies ir kankinies. O aš vis dar lendu su savo bėdomis. Būk gera ir mažiau sielokis. O taip Tu padarysi sau daug skausmo.
Bet vis dėlto yra skaudu, kad kiekvieną pavasarį, kiekvieną vasarą mes turime gyventi išsiskyrę. Juk tai pats gražiausias laikas! Jis netenka mums, jis tenka liūdesiui, atsiskyrimui ir vienatvei. Tu dar jos pilnai neišgyvenai, nes pernai Tu gyvenai savotiškai, mažai kreipdama į mane dėmesio arba ir visai nekreipdama. Ir iki šiolei praėjusioji vasara man paliko mįsle, kuri kartais man pasirodo labai sunki, ir kamuojanti. Kaip ten bebūtų - praėjusią vasarą Tu mane mažiausiai arba visai nemylėjai. Ir visada, kada tik ateis vasara ir aš būsiu vienas, aš galvosiu, jog štai atėjo laikas, kada ji manęs nemyli.
O kuri, kuri vasara bus mūsų?
Kada vėl mes vaikščiosim kartu po laukus - be rūpesčių, nes dviese. Ir 41-ųjų metų pavasaris ir vasara buvo gražūs. Tai pačios gražiausios valandos - be šešėlių ir be skausmo.

Mes klajojom pajūrio taku,
Neidami protingyn nei senyn…

V.

50

1943.IV.20

Inken,

aš nieko nebenoriu daugiau veikti - tik rašyti Tau laiškus. Be reikalo Tu sakai, kad aš negalvočiau apie Tave - aš kaip tik stengiuos pasilikti vienas ir galvoti Tave, nes tada jaučiuos esąs su Tavimi. Kitaip jaučiu, jog aš galiu netekti Tavęs.
Be reikalo buvai nudžiugus. Juk paskui buvo dar sunkiau sužinojus, jog apsigavai? Ir kaip ten buvo, kad Tave pasiekė tokios neteisingos žinios? Aš niekada nebuvau suklaidintas.
Baisiai troškau šią vasarą gyventi su Tavimi. Baisiai, baisiai… Aš vis dar tikėjau, kad gal kaip nors pasiseks ar tarnybon grįšiu, ir kažkokiu stebuklingu būdu… būsiu su Tavimi visą vasarą. Bet nepasisekė. Negaliu toliau apie tai kalbėti. Bijau, kad nepradėčiau šaukt…
Aš visai suprantu, kodėl Monika tik vieną dieną teliūdėjo. Jeigu jie metų metais gali gyventi atskirai, tai ką ten jiems visa reiškia. O mūsų svarbiausias noras: gyvent drauge. Juk ar ne visą atlikusį laiką prasėdėjom drauge? Ir visą amžių būtume prasėdėję…
Dovanok, jog aš kaltinau Tave už laiškų nerašymą. Prieš porą dienų gavau visus iš karto (4). Aš nežinau, kaip čia tie laiškai vaikščioja?
Aš prisibijau brolio. Esame žiauriai susipykę vis dėl to ūkio. Mama pyksta už tai, kam aš jo iš ūkio neišvijęs jau seniau. Bet kaip aš išvysiu jį? O jai atrodo, kad aš vienas dėl to kaltas. Jiedu rūpinasi, kas bus su jais, katras viešpataus ūkyje, o aš esu bereikšmis, aš tik šiaip sau. 28 baigiasi registracija. Nežinau, kaip čia išeis. Brolis gali koją pakišti. Bet Tu nesibaimink, nes vis tiek jau mudu šią vasarą Vilniuje nebegyvensime, nes tarnybą susirasti jau per vėlu, o jei nebūsime kartu, tai ar svarbu, kur aš būsiu?
Tu rašai: greit būsime mudu vėl kartu. Taip nerašyk! Aš nežinau, ką Tu nori tuo pasakyti: ar save, ar mane apgauti? Man atrodo ir save, ir mane? Bet man dar skaudžiau nuo to. Negarantuoju, jog aš nevyksiu Tavęs ieškoti. Man visokių planų ateina į galvą, ir tada aš nebeatsakau už save.

V.

51

Kulautuva, 1943.VII.8

Inken,

Vakar aš gavau Tavo laišką, šiandien pats rašau. Tavo telegramą gavau 2-ro, popiet, ir gerokai nusiminiau. Tą patį vakarą atvyko Endzynas, ir aš su juo kalbėjau. Matai, aš atvažiavęs gudravojau taip: pasakiau, jog neatvykau laiku, nes manęs Vilniuj neišleido (žinai tą istoriją). Taigi, sakau, aš, niekam daug nesigyręs, atspaudžiau čia, nes jokių dokumentų dar iš Jūsų negauta. Taigi Endzynas parašė mums visiems prašymus (32) ir nunešė pas Dammerį ar kaip tuoki - taip, o tas neš kažkur kitur, žodžiu, su visom ceremonijom. Vakar jis buvo vėl atvykęs, bet dar neatvežė. Žodžiu, visi laukiame (o gal aš tik vienas, nes kiti visai dėl to nesijaudina). Bet aš nusiminiau, iš Tavęs gavęs telegramą, nes aš galvojau iki tol gauti ir Vilniuje, ir Kaune ir paskui pasirinkti geresnį. Taigi dar nieko tikro nežinau. Na, jei nieko neišeis, tai po pusės spaudžiu, bet vykdamas kur nors, telegramuosiu Tau.
Mykolas man nieko dar nepranešė ir turbūt nieko nepraneš. Baisiai nenorėčiau grįžti namo nieko nepešęs, aš noriu su Tavimi gyventi.
Čia pas mus bjaurus oras, tik šiandien gražesnė. Baisiai daug darbo, visos popietės užimtos, laisvalaikis visokiais rasto darbais apkrautas. Tik šiandien visa popietė laisva, ir, atrodo, nuo dabar jau visada taip bus. Iki šiol nieko neparašiau, nes esu nusiminęs, žinai, pas mane, anot Tavęs, irgi nervai. Jei reikalai susitvarkys, gal ką nors ir parašysiu, nes tingėt tai netingėsiu.
Tiesa, šiandien visus apdalino saldainiais. Keturis siunčiu Tau į kaimą, kažin ar gausi. Iš viso gavau 8-nis, keturis pats suvalgiau. Matot, koks aš negeras. Kadangi visi buvome kartu ir visi valgė, tai ir aš valgiau. Bet keturis įkišau kišenėn ir dabar supakuosiu Tau. Jei iš čia siuntinuko nepriimtų, tai palaikysiu, kol sugrįši Vilniun.
Vilniuj aš Maskaliūną pasigausiu. Svarbu, kad susitvarkytų.
Valgis pas mus neblogas, o be to, aš pats pieno ir duonos nusiperku, o sviesto Tėvelis Tavo davė.
Aš atvažiavęs parašiau vieną laišką į Vilnių, nežinau, ar gavai prieš išvažiavimą?
Rašau miške, atsigulęs ant žolės, tai nežinau, ar suskaitysi. Norėčiau apie ką nors kitą parašyti, bet Tu tuoj sakysi: reikia valdytis, nesivaldai… žodžiai, žodžiai… Bet negaliu iškęsti ir vis tik kenčiu, nes Tu pati žinai, ką aš Tau galėčiau pasakyti. Tik baisiai, baisiai noriu Tave išbučiuoti. Bet toliau taškas. Užteks plepėti.
Kaime prisivalgyk, atsiganyk, pasilsėk, nes žinai, rudenį reikės pradėt eit naujas pareigas, reikės būti mano ž-a. Ir Tu negali suprast, kaip mudu puikiai sugyvensim.
Perduok Jonui, Gražinai, Tetai ir antram Jonui linkėjimus. Tuoj vėl parašysiu, o jei reikės, telegramą atsiųsiu.

Vytautas

52

Kulautuva, 18.7.43[1943.VII.I8]

Inken,

vakar aš Tau pasiunčiau telegramą. Matai, penktadienį aš nusiunčiau Sabaliauskui telegramą ir paklausiau, kaip su mano reikalais. Šeštadienį gavau iš jo telegramą. Jis pranešė taip, kaip aš Tau įrašiau. Tiesa, vienas vilniškių išvažiavo Vilniun, jis grįžęs man smulkiau papasakos, kaip ten yra, bet aš nemanau, kad Sabaliauskas būtų melavęs, jei dar kas būtų buvę neaišku, dar būtų parašęs tik, kad viskas bus sutvarkyta arba net kad viskas yra tvarkoje, bet nebūtų rašęs: UK gautas. Tai iš Vilniaus pusės. Dabar klausyk, kaip čia yra.
Endzynas padavė visiems mums prašymus, bet kažkoks Ensleris atmetė, mat jis yra su tuo susipykęs (ką reiškia asmeniniai santykiai!). Dabar mūsų prašymus iš naujo paleido nauju keliu. Gal praeis, bet visko gali būti. Man buvo baisiai neramu. Visi kiti čia neima į galvą ir nenori ne girdėti apie tai. Aš nežinau, kodėl jie tokie šalti. Mat daugelį iš jų seniai buvo jau atleidę. Jie nieko nėra išgyvenę. Ir be to, tiki, kad užtenka seno atleidimo. Bet aš jiems daugel kartų sakiau, kad šitie vėliau nebegalios.
Kaip ten bebūtų, aš rašysiu ir telegramuosiu Tau. Galbūt aš gausiu ir iš Kauno. Tai būtų visai neblogai. Pažiūrėčiau, katras geresnis.
Rašyk man, kaip Tu gyveni kaime? Ar pasitaisei ir mano saldainius ar gavai? čia pas mus kalba, kad po kursų mus ves į Vokietiją. Keletai dienų būtų dar nieko, bet girdisi iki trijų savaičių. Tai nebūtų gal jau taip gera. Parašyk, kaip Tu galvoji? Kalba, kad galės pasirinkti važiuoti ar nevažiuoti? Rašyk, kaip Tu galvoji.
Po antradienio, kai gausiu daugiau žinių, vėl parašysiu. Bet kažin ar suspėsi iki išvažiuojant gauti. O gal Tu mėnesio gale į Vilnių nevyksi?
Žinai, aš Tavęs jau labai pasiilgau. Šiąnakt visą naktį Tave sapnavau, ir kai pabudau, taip liūdna pasidarė. Gavęs telegramą, nudžiugau, bet buvo liūdna, kad Tavęs nėra kartu.
Kaip ten bebūtų, mėnesio gale atvažiuok, nes aš tada grįšiu Vilniun. Tada vėl pabūsime keletą dienų.
Čia visą laiką negražu, darbo daug. Kažkaip išvargsti, po pietų nieko negali dirbti; nieko dar neparašiau ir turbūt neparašysiu. Etikos taip pat labai maža teperskaičiau.
Vėl gavau 12 saldainių. 6 palikau Tau. Kai sugrįši į Vilnių, gausi. Taigi nepamiršk! Gal antram mėnesiui jau aš Tavęs nebeišleisiu. Aš pats Tave geriau paglobosiu negu kaime. Juk Tu esi tokia ir nieko nevalgai, ypač, kai visko yra. Jei nebūsi priaugus 5 kilogramų, tai tikrai neleisiu.
Perduok Jonams, Emilei ir Gražinai, be to, mamai - svarbiausia jai - linkėjimus. O vis dėlto, Tavo mamos aš irgi pasilgau.
Rašyk, rašyk.

Bučiuoju

V.

53

1943.VIII.22

Inken,

aš jau antra diena kaip namuose. Išvykti trečiadienį nesuspėjau, nes nebuvau dar gavęs leidimo. Redakcijoje belaukdamas susitikau Juzės Paulauską ir jo paprašiau nupirkti ant savo vardo leidimo bilietą. Bet aš iki vienuoliktos nesulaukęs nei Narkėliūnaitės, nei dokumentų, visai į stotį nebevykau. Pasiryžau išvykti ketvirtadienį. Pavakarėj pas Joną atsikraustė Paulauskas. Pasirodo, jis bilietą tuo leidimu man nupirko ir, manęs nesulaukęs, pats nevažiavo. Ketvirtadienį iš Narkėliūnaitės gavau leidimą, bet dokumentų ne tik Tau, bet ir sau negavau. Baisūs žiopliai. Kažkoks tipelis juos nešioja ir nesirodo. O Pranė nežino, kur jis gyvena. Žodžiu prižada, bet neišpildo.
Išvykau vien su Jono “švabe”. Bet niekam nė į galvą neatėjo ko nors paklausti. Aš savam gražiai (dar pas Joną) įdėjau aštuonis.
Kaune komisijoj, pasirodo, net bebaigiančius studentus atleido. Visi susikombinavo. Net mano Kelpša susikombinavo. Jis tarnauja sekretorium Mokesčių Inspekcijoj ir gavo už tai atleidimą (1921 m. gimęs). Jis ragino mane tarnauti, net Juozas, ir tas ragino. Aš atsisakiau.
Jau Kelpšos motina mane įspėjo (ji nesenai buvo nuvykus lig mano mamos), kad mano mama baisiai ant manęs pyksta. Štai kas atsitiko. Man nesant, ji išvertė visas mano knygas ir atrado Tavo laiškus. Ten rado tą vietą, kur Tu rašai: “pasakysiu, Tu neturi nei motinos, nei brolio, esi vienas, visiškai vienas”. Ji buvo baisiai įnirtus ir nenorėjo, kad aš grįžčiau, bet paskutiniu laiku ėmus kalbėti, kad geriau tegu grįžta. Guodėsi kaimynams, jog neturinti nė vieno gero sūnaus. Visi sužinojo, kad aš ženytis išvykau. Todėl dabar visi klausia, kas sutinka mane, ar žmona kartu atvažiavo. Tuos pačius dalykus man ir Juozas papasakojo pareinant iš Telšių. Mat ir jis šeštadienio popietę vyko į namus.
Kalvarijoj Pauliaus neradome, išvykęs dviračiu pas Moniką. Šiandien niekur iš namų nėjau, Juozas sakėsi pirmadienį grįšiąs į Telšius. Jis ten kombinuoja su mano Vizijomis. Jam padeda Giedraitytė, kuri irgi pasidarė didelė mano garbintoja. Ypač jai patinka septintoji.
Atvykau į namus šeštadienį vėlai vakare. Mane pavaišino, šiandien visą dieną valgau kuo geriausiai. Nieko man nesako, tik minėjo ko laiško nerašęs. Laiškai tvarkingai guli, kur buvę.
Buvau pas Strp. Radau savo daiktus. Pasirodo, jie turi radijušą, bus gera paklausyti.
Aš pats nežinau, kas man daryti. Gyvenu sau ramiai, niekur nemanau užsidaryti, kai numanysiu ką nors, užteks tada. Be to, ne taip jau patogu kartis kam nors ant kaklo.
Mama man skundėsi broliu. Turi pažymėjimų iš gydytojo apie sumušimą. Žadėjusi duot teisman, bet nepadavusi. Tas jau norėjo parduot mano kostiumą, bet mama su seserimi paslėpė. Rugsėjo 6-tq jis žada išvykti į kariuomenę, aš jam neturiu kuo padėti, o be to, atrodo, mama nori.
Kažkada mamą iškoliojo (mieste) brolio pana, - kaimyno žmona. Kam ir kaip drįstanti ji Vladelio neklausyti. Mama įsiuto. Ji rado tos jo “panos” (bobos) rašytą Vladui laišką ir parodė jos vyrui. Tas ją už tai primušė. Man mama tą laišką irgi parodė. Žinai, ir aš nesugebėčiau taip išlieti savo meilės (jos žodžiais: ji eina iš proto, ilgisi, kankinasi, laukia, atsiduoda), kaip ji sugebėjo, nors ir prisipažino “esu nedidelė rašytoja”. Ji jau turi 40 metų, bet širdį devyniolikinę.
Kurią čia dieną ji, atėjus į mūsų namus, mamai įsakė išsikraustyti. Ji atsivesianti 6-ias karves, išsiskirsianti su vyru ir gyvensianti su Vladeliu. Bet kadangi brolio - Vladelio nebuvo, tai mama ją su pagaliu išvijo. Pasirodo, tas Vladelis tik nemokamai su ja paguli ir pasilinksmina, o visa kita jam nerūpi. Ji pati laiške skundžiasi: “Kol Tu mane paimi, bučiuoji, o rytą nė nepasižiūrėjęs išeini. O aš Tave šventai myliu”. Net graudu darosi ir gaila moters, kuri taip nelaiku įsimylėjo, nors atsakytų jai tuo pačiu tas gyvulys.
O aš jaučiu, jog parvykau vėl į vienumą, į tylą ir toj tyloj vis labiau įaugi Tu į mane. Tavo laimė: tos tylios ir vienišos valandos iškala ir taip giliai įspaudžia Tave manin, jog aš vėl daraus jautrus ir imu jaudintis, ilgėtis ir nerimti. Be Tavęs aš nenormalus, bet… man skųstis, net kalbėti uždrausta. Kadaise mano žodžiai buvo Tau laimė, dabar, kada jų galėtų būti tiek daug, jie pasidarė įkyrūs. Kaip viskas pasaulyje keistai sutvarkyta.
Iki Kalėdų niekur ilgam nevažiuok, nebent porai savaičių!
Bučiuoju Tavo didysis ir mažasis V.
Rašyk arba man, arba per Paulių!

54

Š., 1943.VIII.29

Broneliuk,

Šiandien sekmadienis, ir aš jau visa savaitė kaip namuose. Apsipratau, nieko neveikiu, gerai valgau, mokausi ir studijuoju Nietzschę. Gaila, kad neturiu jo visų raštų, o reikia. Reikia jį visą perskaityti, kitaip neišeis. Tiesa, prisiminiau. Tu turbūt tarp savo knygų parsivežei “L’ Art par l’Image” ar kaip ji ten vadinasi. Man prireikė, Nietzschę studijuojant, apie graikų dievus paskaityti, gal Tu man, jei rasi, ją pasiųstum.
Pirmadienį ar antradienį vešiu Jonui obuolius paštan. Pas mus šįmet obuolių maža, nes visi medžiai iššalę. Išvažiuodamas iš Jono, aš sumušiau jo termosą. Jei Tu gali, parašyk Jonui laišką ir rekomendaciją Goštautui, gal jis tokiu būdu galėtų gauti?
Aš supratau, jog esu tikrai vienišas žmogus. Vien tik Tave teturiu, o kai išsiskiriam, lieku visiškai vienas. Ir dabar bastaus vienas po laukus, ką nors galvoju, ir mintys vis krypsta į Tave, pamažėl prisimenu visa tai, ką kada mudu kalbėjom, prisimenu visas “scenas”, ir man liūdna pasidaro; aš visada trokštu su Tavimi būt laimingas, noriu pagyventi linksmai su Tavimi, o išeina taip, kad temoku vien Tave supykint. Bet kokie ten mūsų susipykimai? Jeigu visi tik taip pyktųs, tai tikrai gerai gyventų.
Aš tik bijau, kad aplinkybės mus ilgam neišskirtų. Tu turi mamą, brolį, seserį, Emiliją ir šiaip daug ką, su kuriais gali pakalbėti, Tau laikas nebus toks ilgas. O man, kai nežinau, kad vėl mudu imsim kartu gyventi, atrodo baisiai nyku ir ilgu. Aš tuoj imuos ką nors veikt, dirbt, nes begalvojant labai liūdna ir skaudu darosi. Aš tik bijau, kad laikas neatitolintų Tavęs, kad Tu nenuprastum nuo manęs, kad Tavo reikalai nepasidarytų svetimi. Aš žinau, Tave labai veikia svetimi, Tu labai pasiduodi svetimų įtakai, ir aš bijau, kad šiuo kartu jie netaptų Tavo artimieji, o aš… tolimas ir svetimas. Tave jie visi atkalbinės, nes Tu su jais kalbėsi…
Bet aš manau, nėra jau Tau artimi kiti, aš turėčiau būti artimesnis. Mama galbūt, bet ji savas žmogus, kaip mama, bet ne kaip gyvenimo (bendro gyvenimo) žmogus. Mama jau Tavęs daug kur nesupras. Jeigu Tu gyvensi amžinai su mama, tai amžinai ir liksi “dukrele”. Tai sakau ne juokais ir ne piktai.
Aš rašysiu ką nors ir siųsiu Tau. Tu pagelbėk man. Tos eilutės, kurios rėš ausį skaitant, išrašyk ir pasiųsk man. Šį kartą siunčiu pradžiai visai nenusisekusį.
Broneliuk, rašyk man, man bus labai reikalinga. Užmiršk visus ožius ir rašyk, tuo palengvinsi man, ir aš pasižadu, parašysiu daugiau eilėraščių ir pasivarysiu diplominiame. Tu būk man ta pati!

Bučiuoju V.

55

Šarnelė, 1943.9.4 [1943.IX.4]

Broneliuk,

su šiuo laišku aš Tau siunčiu Tolstojaus “Anną Kareniną”, bet tik pirmą tomą. Jis yra ne mano, ir kai perskaitysi, tuojau pasiųsk atgal.
Aš pasiskolinau lyg sau iš vieno kunigo ir turėsiu po trijų savaičių jam grąžinti.
Antrą tomą (kuris yra mano, tarp kitko, Pauliaus dovana) aš netrukus, ateinančios savaitės bėgyje, irgi prisiųsiu. Ten įlenkime Tu rasi tai, ką aš buvau žadėjęs. To tomo tu man gali nesiųst.
Tolstojus labai didelis rašytojas. Tu prisistebėk, kaip vykusiai aprašytos arklių lenktynės, ta nuotaika, pagaliau ta pati Anna, jos visa meilė su Vronskiu, vėliau jos pavydas ir nusižudymas (paskutinių valandų galvosena - nusižudymas iš keršto), Levino ir Oblonskio medžioklė, kalė Laska, Levino pavyduliavimas (toks kaip ir mano) - visa taip puiku ir visa taip teisingai ir tiksliai nusakyta. “Sunkiausia pasakyti bendrus dalykus”, sakydavo Horacijus. Ir tik tas rašytojas didelis, kurs moka pasakyti bendrus dalykus, bet taip, kokie jie yra. Skaitysi ir gėrėsies, užtikrinu. Tai reta knyga! Ji Tolstojaus, ir be to, aš įsitikinau, iš jo visų knygų pati geriausia. Gal dar “Kazokai”, bet šie siauresniu mastu.
Reikės būtinai įsigyt pirmąjį tomą, nors ir spekuliacine kaina. Rusiškai aš turiu abu tomus.
Tarp kita ko, Jonui pasiunčiau obuolių.
Be galo daug dirbu. Rytą atsikėlęs išsėdžiu iki 2 valandų po pietų ir nuo 4 vėl sėdžiu iki vakaro. Mokaus ir studijuoju Nietzschę. Man dar neužtenka laiko, o darbų begalės. Popiet rašau; bet jei Tu žinotum ką? Rašau ilgiausią istoriją eilėmis. Aš manau, Tu man nepritartum, nes Tu nori, kad aš rašyčiau kažką panašų į “Vizijas”. Tačiau negaliu susilaikyt. Sugalvotas dalykas mane traukia.
Be to, renku medžiagą Simfonijoms. Aš jas manau šią žiemą parašyti (nors tris: Rudens, Žiemos ir Pavasario Simfonijas). Neseniai parašiau sonetą, bet nedrįstu siųsti, nes pirmasis labai blogas teišėjo; be to, jame yra paminėtas Botticelli “Pavasaris”, o Tu jo labai nemėgsti.
Anglai išlipo Italijon… Šiaip naujienų nežinau. Gyvenu užsidaręs, perdien pavargstu, bet naktim blogai miegu, be Tavęs aš ligonis. Ir tokios liūdnos, sunkios mintys atsiranda galvoje, sapnai būna dar sunkesni. Baisiai bjauri mano prigimtis. Mylėt tikrai neapsimoka: už keletą laimės valandėlių reikia mokėt tūkstančiais nemiegotų naktų.

V.

56

Šarnelė, 1944.VI.11

Broneliuk,

aš labai apsidžiaugiau, kai Tu man atsiuntei pasveikinimą ir pasirašei - Aš. Paskutinį kartą Tu tai padarei 43.XI.1. ir po to iki 44.VI.5. Tu buvai kažkuo kitu. Tiesa, man po kiek laiko dingtelėjo galvon mintis, jog Tu taip padarei vien tik mane pradžiuginti gimimo dienos proga; bet negi Tu esi tokia begėdė ir mane apgautum?
Bet kodėl Tu taip mažai parašei? Kodėl Tu rašai po savaitės, kai gauni iš manęs laišką? Ar Tu neturi ko pasakyti man? Tavo visi laiškai yra trumpi trumpi, kaip atsiskaitymo rašteliai. Jei, Broneliuk, Tu jauteisi teisės turinti paklausti mane, tai ir aš klausiu Tave: Ar Tu tebemyli mane? Ar Tave nenutolins bendrai negyvenamas laiko tarpas? Ar aš Tau tebesu tas pats, kas buvau kadaise?
Bendrai aš kiekviename laiške Tau prirašau tūkstančius klausimų, o Tu man į juos visai neatsakai. Ar Tu pro juos praeini nė nepastebėjus, ar tik tyčia praleidi, kad aš ir toliau nežinočiau nieko tikro? Tu labai apsirikai, kai rašei: aš suklydau būdama Tau atvira ir gera aną pavasarį. Ne, Tu juo labai daug išlošei (jei Tu sutinki į tai žiūrėti kaip į išlošimą). Aš kad ir kaip Tavimi nusiviliu, pasiskaitau Tavo laiškus iš ano pavasario ir Tau viską, viską atleidžiu. Aną pavasarį aš pas Tave staiga du kartus atvykau Kaunan ir Vilniun, o vien todėl, kad Tu mane buvai nupirkus visiškai, visiškai savo gerumu. Man atrodė, jog tada mes buvome vienas kitam brangūs, kaip niekad. Bet kai aš atvykau Vilniun ir pagyvenau pas Tave, Tu tapai truputį kitokia: man šiurkšti, į mane mažai dėmesio kreipianti, nors aš Tau buvau visiškai atsidavęs. Tas mane labai skaudžiai žeidė, nors aš Tau maža ką tesakiau, o jei sakiau, Tu neklausei. Kai man prisėjo išvykti Kulautuvon, Tu labai apsidžiaugei ir prašei, kad tik daug laiškų nerašyčiau ir kartais neatbėgčiau atgal Vilniun. Vykdamas Kulautuvon, aš jaučiausi lyg Tavęs išvarytas. Ir jei aš iš ten daug laiškų neparašiau, tai Tavo patyčių rezultatas.
Mane kaip nieką kitą galima pririšti savo gerumu. Tu mūsų draugystės pradžioje man buvai nežemiškai gera, švelni ir tuo Tu mane taip pririšai, kad dabartiniai Tavo kaprizai ir šiurkštumai vis tiek nieko neįstengia padaryti. Aš vis laukiu, kad Tu vėl man pasidarysi tokia pat; nors beviltiškai, bet tikiuos.
Tu, nors gyveni dabar kaime, bet vis tiek mieste. Tu visada esi apsupta kompanijos, ir aš žinau: žmogus ne akmuo, o ir šitą per laiką suminkština. Todėl ėmei nuprasti nuo manęs ir priprasti prie kitų. Dovanok, kad aš taip nuogai, paprastai, be idealizacijos kalbėsiu. Jei aš nepripratau prie kitų, tai todėl, kad nėra prie ko priprasti, jei neišmokau galvoti apie kitus, tai todėl kad nėra kitų. Jei aš gyvenčiau kitose sąlygose, galbūt Tavo vaizdas manyje apsitrintų, prisidengtų dienos rūpesčiais. Bet dabar, kokie mano kiti rūpesčiai, jei ne “lakstymas po laukus”, anot Tavęs, o kai grįžtu mintimis į savo gyvenimą - visada su juo rišiesi Tu. Matai, aš nesibažinu, kad čia mano tokia prigimtis, toks tvirtumas, jog aš Tavęs negaliu pamiršti, daugiausia kaltos sąlygos, kurios mane neleidžia Tave pamiršti. Ir aš šventai tikiu, jei Tu būtum mano sąlygose, Tu taip pat tik apie mane tegalvotum.
Aš šiandien esu labai blaivus ir į dalykus žiūriu be patoso. Sakau, nesupyk, kad aš taip ciniškai kalbu. Tačiau aš norėčiau Tau priminti, jog, Broneliuk, jei Tu man nieko širdy priešingo neturi, Tu neik į žmones. Tau kurį momentą gali atrodyti, jog ten daug ką rasi, bet iš tikrųjų pačioje pradžioje mažiau negu paskutiniais momentais su manimi. O gal Tu suradai Dievas žino ką? Bet aš niekaip to negaliu įsivaizduoti. Man atrodo, ką Tu gali rasti kituose be manęs. O gal aš savo vienumoje nebegaliu nei Tavęs, nei Tavo galvojimo, nei Tavo gyvenimo besuprasti?
Man atrodo, viskas yra taip paprasta ir lengvai išsprendžiama, reikia tik neieškoti pasaulyje per daug sau laimės, o atsikreipti truputį ir į tuos, kurie Tave myli, ir nepastebimai suprasi, jog jų tarpe yra tikroji Tavo laimė. Man dingojasi, jog Tu bijai, kad kartais Tau gyvenime netektų būti nelaimingai, o retai tepagalvoji, kaip mane padaryti laimingesnį. Negi, Broneliuk, svarbu vien Tavo laimė? svarbu tik mūsų abiejų! Aš visiškai nenoriu būti laimingas, aš noriu tik Tavęs. Aš puikiai žinau, jog mudu iki grabo lentos barsimės ir nesutiksime ir Tu mane galbūt kankinte nukankinsi. O vis tiek aš tenoriu tik Tavęs, nes be Tavęs aš nieko nenoriu. Tai labai sunku pasakyti žodžiais. Lygiai taip pat yra ir su gyvenimu: visi jį keikia, visiems jis negeras, bet niekas nenori jo netekti. “Jis mane nuplėšė, nuvargino…, o vis tiktai aš jį su didele aistra nešu”. Argi ne taip yra, kaip toje iškraipytoje citatoje pasakyta?

57

Šarnelė, 1944.VI.11

Gavęs Tavo laišką, ėmiau mokytis, t. y. ruoštis egzaminams. Tiesa, aš buvau sumanęs Vilniuje prieš literatūros vakarą išsilaikyti porą egzaminų. Bet Tu neatvykai, ir tas mane paveikė taip dezorganizuojančiai, jog aš nutariau, kam man čia dabar mokytis ir laikyti, kam man tie visi dalykai reikalingi. Esu vienas, vienas ir paliksiu, o man vienam kaip yra, taip ir tebūnie.
Dabar aš ėmiau su noru mokytis, tik nežinia, kas čia rudenį beišdygs, ar bus tam laiko?
Būsiu iškentęs vienus “Sonetų” metus. Jau jie man nusibodo, bet vis tik noriu ištęsti iki vasaros pabaigos. Viskas pamažėle įgrysta, bet ką darysi, reikia varyti iki galo. Jame bus apie 70-76 eilėraščiai-sonetai. Per vienus metus tai pakankamas skaičius. O Tu mane vadini tinginiu?
“Žiemos” 40 sonetų aš sumažinsiu iki 20-23, nes daugelis yra labai silpni, bendrai “Rudens” yra geriausi. Apie “Pavasario” sonetus dar neturiu pastovios nuomonės, tiesa, jų visai mažai ir teparašiau - 13. Dar parašysiu 3, ir pavasariui užteks. Turbūt ne daugiau teks ir “Vasaros” ciklui.
Ar Tave tai domina, Broneliuk? Man kartais rodosi, kad Tu nieko apie mano kūrybą nebegalvoji, o “Sonetai” iš viso neturi Tavo simpatijos. Ar meile užsibaigė ir mano poezijos grožis Tavo akyse? Vis dėlto meilė ar neapykanta, kas gražu, visada išlieka, ir tai yra toji karalystė, kurioje aš slėpiausi, kai mano vargas atrodė nebepanešamas. Juo daugiau vargo ir kančios, tuo skaisčiau ji spindi.

Vytautas

2 komentarai »

  1. Best Essay Writer Here - essaywriter-s.com pasakė,

    2016 m. spalio 18 d. 14:27

    There so much information , it was difficult to read it but I worked it out. Thanks for your work. Follow the link http://essaywriter-s.com/ if you need more articles about this topic.

  2. http://bestresumewriting.services/ pasakė,

    2016 m. gruodžio 20 d. 16:03

    So much information, thanks for sharing. You did a really good job collecting so many resources and taking only the most important parts! http://bestresumewriting.services/

Komentuokite

authimage