Skaitytojau brangus, norėčiau su tavim aš paplepėti

Skaitytojau brangus, norėčiau su tavim aš paplepėti
Ir tau papasakot kai ką, ko tujen nežinai,
Ir pravalyti protą, nes minties takeliai neravėti
Kvailybės usnimis apvirtę jau seniai.

Pats laikas verčia pagalvot (juk nieko kito nebelieka),
Kai progreso lengvoji mašina, bedugnėn nukreipta,
Jau skrenda pilnu tempu į tenai, o mudu nieko
Pagelbėt jai negalime, nes stabdžių dar joje nėra.

Išėjo biznis nekoks. Šios mašinos kūrėjai
Mums pažadėjo rojų, o gabena pragaran.
Ir kelias nebe tolimas, beveik jau nugarmėję:
Kas dieną darosi klaikiau ir tau, ir man.

Gal dabartinė katastrofa ir padės susimąstyti
Jos išradėjui, gal privers nebekartot klaidų,
Tačiau viltis menka. Ar protas jo, nusilpęs ir mažytis,
Įstengs atsikratyt kvailysčių modernių?

1943.IX.30

Komentarų nėra