ARKLIAI (Pasaka apie Kraujalį)

Ėjo Kraujalis iš Labanoro namo. Jį pasiveja ponas. Karieta pakinkyta pora gerų arklių. Arkliai širmi.

-Sėskis, Kraujali, pavėžėsiu,- sako ponas.

Gerai. Atsisėdo Kraujalis karieton. Arkliai lekia.  O ponas juos dar ragina, muša.

-Ar pažįsti , Kraujali, šituos arklius?

-Ne,- sako Kraujalis,-pirmą kartą matau.

- Va šitas - Kašeikių ponas, o va šitas Karveliškio.

Kraujalis atsiminė, kad Kašeikių ponas nusišovė, o Karveliškio-neseniai mirė, ir suprato, su kuo važiuoja.

-Ežeras,-sušuko ponas.

Kraujalis kaip šoko iš karietos ir iššoko, o arkliai su karieta įlėkė ežeran ir nugarmėjo.

Apsidairė Kraujalis, o čia -Tauragnų ežeras.

(Lietuvių liaudies pasakos, Vilnius. “Vyturys”,1985)

Gyvenimas neturi atostogų