1338 M. LAPKRIČIO 1 D. GEDIMINO PREKYBINĖ SUTARTIS SU ORDINU

Ši yra taika, kurią sudarė Livonijos magistras ir Lietuvos karalius ir išreiškė tokiais žodžiais:

[1] Nuo Eviastos žiočių tiesiog tuo keliu, kurį valdo Lietuvos karalius Gediminas, Nicevros kryptimi ir nuo Eviastos žiočių per Dauguvą iki dvarvietės, kuri vadinasi Uspaldė, ir nuo jos tiesiog į tą kaimą, kuris vadinasi Stripainė, aukščiau to kaimo nei už kelio, nei tame kelyje nei Lietuvos, nei magistro žmonės neturi kėsintis į kieno nors gyvybę ar turtą. Štai Lietuvos žemės, kurias liečia ši taika: Balnikė, Kedraichė, Nemensijanė.

[2] Toliau taikos žemė turi eiti nuo Eviastos to upelio, kuris vadinasi Pedenė, kryptimi ir toliau nuo to upelio pagal senąją taiką į Adzelę. Taikos žemėje ir aukščiau taikos žemės nei viena, nei kita kariuomenė negali kėsintis į kieno nors gyvybę ar į turtą.
[3] Toliau, Dauguva turi būti laisva kiekvienam pirkliui, ar jis būtų krikščionis ar pagonis, aukštyn ir žemyn važiuojant, žiūrint pagal tai, kaip teka Dauguva; taip pat [laisvi turi būti] visi upeliai, kurie įteka į ją aukščiau Eviastos.
[4] Toliau, vokiečių pirklys saugus dėl savo gyvybės ir turto gali važiuoti per Rusią ir Lietuvą taip toli, kiek siekia Lietuvos karaliaus valdžia.

[5] Toliau, keliai abiejose Dauguvos pusėse, žemiau Eviastos žiočių, turi būti saugūs kiekvienam pirkliui tiek toli, kiek jis gali nusviesti ietį.

[6] Jei bus toks atvejis, kad žmogus, kuris negyvena taikos žemėje, atvyks į taikos žemę, tai jis turi būti saugus; ir jei tas, kuris gyvena taikos žemėje, išvyktų iš jos ir būtų užmuštas, tai negalima kaltinti nė vienos pusės: nei magistro, nei karaliaus.

[7] Toliau, pirklys gali keliauti netrukdomas tuo keliu, kuris vadinasi laisvuoju keliu: kai atvyksta vokiečių pirklys į Lietuvos kraštą arba Rusią, tai jis gali keliauti, kur jis nori; lygiai taip pat rusų arba lietuvių pirklys, kai jis atvyksta į Rygą: jis gali keliauti Livonijos krašte, kur jis nori ir taip toli, kiek siekia magistro valdžia.

[8] Toliau, jei vokiečių pirklys lietuvių krašte numirtų kaip krikščionis, jo turtas turi ir toliau priklausyti tam pirkliui; jei jis būtų užmuštas [vokiečių] kariuomenės, karalius neturi būti už tai kaltinamas; lygiai taip pat, jei lietuvių kariuomenė įžygiuotų į krikščionių kraštą ir ten užmuštų savo pirklį, ar jis būtų rusas ar lietuvis, tai magistras neturi būti už tai kaltinamas.

[9] Toliau, jei iš vokiečių pirklio Lietuvoje ar Rusioje būtų kas pavogta, tai turi būti teisiama ten, kur tai įvyksta; jei bus taip, kad vokietis pavogs iš ruso ar lietuvio, lygiai taip pat turi būti teisiama ten, kur tai įvyksta.

[10] Jei bus taip, kad vokiečiai susiginčys tarpusavyje Lietuvoje ar Rusioje, tai jie turi ginčą pernešti į Rygą, ir ten jis turi būti sprendžiamas; lygiai taip pat, jei rusai ar lietuviai susiginčys tarpusavyje magistro krašte, tai jie turi kreiptis į savo vyresniuosius.

[11] Toliau, jei vokiečių pirklys susiginčytų su lietuviu ar rusu arba rusas ar lietuvis su vokiečiu, tai turi būti sprendžiama ten, kur tai įvyksta.

[12] Jei lietuvis ar rusas per taikos žemę pabėgs į krikščionių kraštą ir atsineš su savim turtą, o karalius nutars patvirtinti, kad tas turtas priklauso kitam, turtas turi būti grąžintas; tas pat, jei pabėgs žmogus iš krikščionių krašto per taikos žemę į Lietuvą arba Rusią ir atsineš su savimi turtą, o magistras ar krašto maršalkas nutars patvirtinti, kad turtas priklauso kitam, tas turtas turi būti grąžintas; jei lietuvis ar rusas pabėgs į krikščionių kraštą per taikoje neminėtą žemę ir atsineš su savimi turtą, tas turtas gali būti negrąžinamas; ir jei pabėgs žmogus per taikoje neminėtą žemę iš krikščionių krašto į Lietuvą arba Rusią ir atsineš su savimi turtą, turtas gali būti negrąžinamas.

[13] Toliau, iš abiejų pusių savivališkai neturi būti daromi suvaržymai [pirkliams].
[14] Be to, jei lietuvis ar rusas nori iškelti ieškinį vokiečiui dėl seno dalyko, jis turi kreiptis į tą, kuriam tasai žmogus pavaldus; lygiai taip pat turi daryti vokietis Lietuvoje arba Rusioje.

Toji taika sudaryta tūkstantis trys šimtai trisdešimt aštuntaisiais dievo gimimo metais, visų šventų dienoje, pagal magistro, krašto maršalko ir daugelio kitų kilmingųjų, o taip pat Rygos miesto tarybos sutikimą; jie tuo reikalu pabučiavo kryžių; ir pagal Lietuvos karaliaus, jo vaikų ir visų jo bajorų sutikimą; jie tuo reikalu taip pat atliko savo šventąsias apeigas; ir pagal Polocko vyskupo, Polocko karaliaus ir miesto, pagal Vitebsko karaliaus ir Vitebsko miesto sutikimą; jie visi, patvirtindami minėtąją taikos sutartį, pabučiavo kryžių.
Šios taikos nepakeičiamo galiojimo laikas - dešimt metų.